Konkurso darbų galerija 9-12 klasė

Kalba- viena iš geriausių dovanų, tačiau ir vienas iš galingiausių ginklų.
Žodis turi galią suvienyti, bet taip pat ir įžeisti, ypač vaikus. Laikas keisti “šią plokštelę” ir išmokyti žmones branginti žodį ir suvokti jų įtaką kitiems

Skaityti daugiau

Žmogus su negalia yra toks pat žmogus kaip ir mes visi – jis jaučia, svajoja, myli.
Negalia nekeičia žmogaus vertės, tik parodo, kad kiekvienas esame skirtingas ir unikalus. Mūsų visų pareiga yra ne gailėti, o padėti, suprasti ir mylėti. Kai mylime be išankstinių nuostatų, pasaulis tampa šviesesnis.

Skaityti daugiau

„Jėga širdyje“ Šis piešinys simbolizuoja žmogų, kuris, nepaisant kūno sužeidimų ar negalios,
išlieka stiprus, pilnas gyvybės ir šviesos. Žmogaus figūra centre, apsupta spalvotų linijų ir formų (širdies ir pasaulio gaublio), vaizduoja vidinį pasaulį, kuriame susipina stiprybė, kantrybė, viltis, ryžtas ir tikėjimas. Raudona širdis fone – tai meilė ir palaikymas, kuriuos suteikia aplinkiniai (šeimos nariai, draugai, pažįstamieji), o oranžinės ir mėlynos linijos kūne bei aplink jį simbolizuoja žmogiškumą, kovą, gijimą ir prisitaikymą. Žodžiai aplink figūrą – „gipsas“, „protezas“, „vežimėlis“, „žaisda“ – primena, jog šios sąvokos neapibrėžia žmogaus esmės. Tikroji vertė slypi širdyje ir dvasioje – ten, kur gimsta jėga, užuojauta, tikėjimas, viltis ir meilė (3 didžiosios dorybės). Šio piešinio tikslas kviesti žmones pažvelgti giliau – pamatyti ne negalią, o galią bei suprasti kad visi esame Dievo kūriniai. Biblijoje rašoma: “Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.” Tai pabrėžia jog visi esame svarbūs ir mylimi.

Skaityti daugiau

Piešinyje rodomi du žmonės, pavaizduoti kaip siluetai.
Kairėje juodas siluetas, žiūrintis į kitą iš viršaus ir sakantis įžeidžiančius žodžius, pats to nesuprasdamas. Dešinėje baltas siluetas ant Neįgaliųjų vežimėlio, krūtinėje jis turi juodą peilį, rodanti pirmo žmogaus žodžių poveikį. Jie abudu turi vienodas širdis, rodančias, kad vidui jie vienodi.

Skaityti daugiau

Aš savo piešinyje pavaizdavau britų aktorių Tomį Jesopą (Tommy Jessop).
Tomis Jasopas yra aktorius, autorius ir aktyvistas su Dauno sindromu. Jis yra pirmasis aktorius su Dauno sindromu, vaidinęs BBC dramoje, dramos populiariausiu laiku. Dar buvo pirmasis profesionalus aktorius su Dauno sindromu vaidinęs “Hamletą” teatruose, ir pirmasis tapęs pilnateisiu BAFTA balsavimo teisę turinčiu nariu. Tomis Jasopas įrodo, kad neįgalieji žmonės irgi gali daug pasiekti. Tomis tiki, kad neįgaliems aktoriams reikia galimybių pasirodyti kitaip nei kaip aukoms ar gailesčio objektams. Pagarba tokiems žmonėms su negalia, atkakliems, nepasidavusiems, mums visiems rodantiems pavyzdį žmonėms.

Skaityti daugiau

Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta nuostabūs dalykai: žmonės atsigręžia į kitaip atrodančius,anksčiau vadintus “kitokiais” žmones, Jie tampa pilnaverčiais mūsų visuomenės nariais. Jie sportuoja, dainuoja, piešia, dalyvauja parodose. ir tai yra nuostabu…

Skaityti daugiau

Kalba – tai gyvas pasaulio kvėpavimas. Ji gimsta iš žmogaus minčių, auga kartu su jo balsu ir
niekada visiškai neišnyksta.
Net kai žodžiai sudega ant popieriaus, kai raidės virsta pelenais, jų prasmė lieka gyva mūsų viduje.
Apdegęs laikraštis simbolizuoja, kaip trapūs gali būti žodžiai – jie gali skaudinti, keisti, bet ir gydyti.
O iš sudegusių raidžių gimsta nauja kalba – tyli, bet stipri.
Ji primena, kad kalba yra žmogaus siela: net kai pasaulis tyli, ji vis tiek kalba per mus.

Skaityti daugiau

Šiame piešinyje matyti du ramentai, atremti į sieną. Iš pirmo žvilgsnio tai tik paprasti daiktai,bet iš tikrųjų jie slepia gilią prasmę. Ramentai – tai žmogaus atrama, kai kojos nebelaiko. Jie simbolizuoja stiprybę, ištvermę ir norą judėti į priekį, net kai gyvenimas tampa sunkus. Kai žmogus turi ramentus, tai nereiškia, kad jis silpnesnis – priešingai, tai rodo jo drąsą nepasiduoti. Kartais sveiki žmonės pamiršta, kad ramentai ar neįgaliojo vežimėlis nėra gėdos ženklas. Tai priemonės, kurios leidžia žmogui būti savarankiškam, keliauti, dirbti, gyventi taip, kaip ir visi kiti. Pagarba neįgaliesiems prasideda nuo mažų dalykų – nuo paprasto žvilgsnio be gailesčio, nuo šypsenos, nuo noro padėti, bet ne per prievartą. Svarbiausia – matyti žmogų, o ne jo negalią. Manau, kad kiekvienas žmogus, turintis negalią, yra tarsi tylus herojus. Jie kasdien kovoja su sunkumais, bet vis tiek eina pirmyn. Ramentai, pavaizduoti šiame piešinyje, man primena dvigubą stiprybę – vieną fizinę, kitą dvasinę. Jie stovi tvirtai, lyg liudytų žmogaus valią nepasiduoti. Mes visi turėtume išmokti daugiau pagarbos ir empatijos. Niekada nežinome, kada patys galime atsidurti tokioje situacijoje. Pagarba neįgaliesiems – tai pagarba žmogaus orumui, gyvenimui ir pastangoms. Visi esame žmonės, tik mūsų keliai skirtingi, bet kiekvienas vertas supratimo, šilumos ir pagarbos.

Skaityti daugiau

Neleisk mintims suktis galvoje automatiškai.
Keisk plokštelę ir galvok ką sakai. Piešinyje pavaizduota plokštelė spalvota, pakeitusi žmogaus mąstymą.

Skaityti daugiau

Šis piešinys puikiai atspindi pagarbą ir palaikymą žmonėms su negalia.
Žodis „Viltis“ centre simbolizuoja tikėjimą geresne ateitimi ir stiprybę, kurios reikia kiekvienam, susidūrusiam su iššūkiais. Saulė ir debesys viršuje primena, kad gyvenime būna ir šviesių, ir sunkesnių momentų, tačiau viltis visada išlieka. Kairėje esantis žmogus vežimėlyje ir dešinėje esantis žmogus su lazdele simbolizuoja įvairias negalias, o mažos detalės – vežimėlis, akiniai, ramentas – pabrėžia, kad kiekvienas žmogus yra svarbus ir vertas pagarbos. Šis piešinys ragina mus gerbti, suprasti ir palaikyti žmones su negalia, skatindamas lygybę ir įtrauktį visuomenėje.

Skaityti daugiau

Pagarba – tavo kalbos spalva

Šis mano piešinys – tai jautrus vizualinis pasakojimas apie pagarbą, orumą ir empatiją.
Trys vyro nespalvotai nupiešti portretai, perteikia žmogaus su negalia vidinį pasaulį. Nors linijos santūrios, jos kalba giliai – be žodžių, bet apie žodžius. Viršutinėje piešinio dalyje esantis užrašas „Pagarba“ (švelniai melsvos spalvos) kviečia sustoti ir pažvelgti į žmogų kaip į visavertį visuomenės narį. Žvilgsnis čia atviras, ramus – tarsi priminimas, kad pagarba prasideda nuo žvilgsnio, nuo būdo, kaip matome kitą žmogų ir jo pasaulį. Vidurinėje dalyje esantis portretas, pažymėtas žodžiu „Orumas“ (alyvinis tonas), atskleidžia žmogaus tvirtumą. Jis žiūri į tolį, o jo bruožuose juntamas pasididžiavimas – tylus, bet labai aiškus. Ši dalis simbolizuoja, kad žmogaus orumo neapibrėžia jo kūno galimybės ar ribos – jis slypi viduje ir turi būti gerbiamas visų. Apatinis portretas – „Empatija“ (švelni rausva) – yra tarsi emocinis piešinio centras. Jis šiltas, žmogiškas, kupinas jautrumo. Empatija čia tampa tiltu tarp žmonių – kvietimu išgirsti, suprasti, priimti. Apačioje esantis užrašas „Žmogus su negalia“ (žalios spalvos) sujungia visą kūrinį į vieną aiškią žinutę: pagarbūs žodžiai kuria pagarbų pasaulį. Šis pasirinktas terminas atspindi žmogaus vertę pirmiausia kaip asmens – o ne jo negalios. Kalba gali nešti pagarbą, o ne atskirtį. Kairėje esantis švelniai geltonas užrašas „Kalba keičia pasaulį“ sustiprina kūrinio prasmę – tai tarsi šūkis, išreikštas per meninę raišką. Jis ne tik papildo kompoziciją, bet ir tampa jungtimi tarp piešinio ir visuomeninės žinutės. Kūrinys atspindi konkurso „Pagarba – tavo kalbos spalva“ esmę -parodyti, kaip kalba gali tapti menine išraiška ir socialinės kaitos priemone. Piešinys kviečia žiūrovą ne tik pažvelgti į žmogų su negalia, bet ir permąstyti, kokiais žodžiais jį apibūdiname, kokį pasaulį kuriame kalbėdami. Tai ne tik meninė kompozicija – tai tiltas tarp žodžio ir vertybės, tarp kalbos ir žmogaus. Šiame darbe menas tampa pokalbiu apie pagarbą, o žodžiai – spalvomis, kurios keičia pasaulį.

Skaityti daugiau

Galbūt iš išvaizdos esame skirtingi, tačiau iš prigimties esame visi vienodi. Šiame piešinyje pavaizdavau dvi rankas. Jos abi siekia to pačio – lygybės. Piešinio centre esantis lygybės ženklas tarsi sujungia abi rankas. Jis primena, kad visi esame žmonės, turintys vienodą vertę. Tai labai svarbi žinutė šiandienos pasaulyje, kuriame dar dažnai matome diskriminaciją ir nelygybę. Nėra svarbu, kaip atrodome ar iš kur esame – kiekvienas nusipelnome pagarbos, supratimo ir teisingumo. Be to, šis piešinys skatina susimąstyti apie tai, kaip svarbu pastebėti nelygybę mūsų kasdienybėje. Kartais ji pasireiškia ne tik išvaizdoje bet ir galimybėse, požiūryje, netgi žodžiuose. Todėl labai svarbu mokėti priimti kitus ir išklausyti, net jei jų nuomonė ar patirtis skiriasi nuo mūsų. Piešinyje esančios rankos taip pat simbolizuoja ir skirtingus žmonių gyvenimo kelius, kurie vis dėlto susikerta ties tuo pačiu principu – lygybe. Lygybė nėra tik žodis ar simbolis, ji turi būti matoma mūsų veiksmuose: kai padedame kitam, kai stovime už tiesą, kai giname tuos, kurie negali apsiginti patys. Tokie paprasti, bet nuoširdūs veiksmai kuria pasaulį, kuriame kiekvienas jaučiasi svarbus. Nors pasaulyje dar yra daug neteisybės, reikia prisiminti,kad lygybė prasideda nuo mūsų širdžių. Jei kiekvienas žmogus padarys bent mažą žingsnį link supratimo ir pagarbos, pasaulis taps šviesesnis ir teisingesnis. Šitaip lygybė taps ne tik žodžiu ant popieriaus, bet ir gyva vertybe mūsų gyvenime.

Skaityti daugiau

Mane sudomino si jautri tema, bandziau isijausti i zmoniu su negalia busena,
bandziau suprasti kaip jie gyvena ir kokiais sunkumais susiduria, ka patiria. Dziaugiuosi mokslo isradimais, kad siuo laiku jau mokslas gali jiems padeti sukurtu sudetingus protezus kurie jiems gali palengvinti gyvenima, ypac zavi zmones, ju drasa, stiprybe. “Drasa gimsta tada, kai gyvenimas meta issuki.”

Skaityti daugiau

Žmonės su negalia yra kaip gėlės – kiekviena skirtinga, bet visos gražiai žydi.
Spalvos žmogaus gyvenime turi labai didelę reikšmę. Jos įkvepia tolimesniam gyvenimui, ėjimui į priekį…Mes puikiai galime bendrauti ne tik žodžiais, bet ir spalvų kalba.

Skaityti daugiau

Kai išgirstame, kad žmogus turi negalią, tampa šiek nejauku.
Juk pats žodis „negalia“ gali sukelti įvairių minčių. Dažnai ir patys sutrinkame, o kaip bendrauti, o gal būt draugauti su tokiu žmogumi? Kartais pasitraukiame į kamputį ar liekame nuošalyje. Ir ne todėl, kad norime įžeisti, ar tas žmogus mums nepatinka. Šiame piešinyje nupešta mergina. Ji jauna, graži. Turi šeimą, draugų, svajonių. Ji drąsi, ji nebijo juokauti. Ji tokia, kaip ir daugelis tokio amžiaus merginų. Tik ji negali vaikščioti ir bėgioti. Tačiau ji puikiai juda su savo vežimėliu. Tai, ar tai būtų kliūtis draugystei? Man – NE. O kaip kitiems? Noriu visiems tiems, kuriems yra nedrąsu prieiti prie žmogaus, kuris negali vaikščioti, negali matyti, kalbėti, išdrįsti susidraugauti. Ir gal būt tai bus tai jūsų geriausias draugas.

Skaityti daugiau

Savo kūriniu “Pasaulio spalvos” norėjau palaikyti žmones su negalia. Paveikslo centre dvi draugės,
susikabinusios rankomis. Tai simbolizuoja : empatiją, supratimą ir vienybę nepaisant skirtumų. Aplink jas išdėstyti spalvingi įvairūs pomėgiai, kurie atspindi, kad kiekvienas gyvena savitame pasaulyje, tačiau bendravimas ir draugystė sujungia į vieną visumą.

Skaityti daugiau

Piešinys sukurtas mokinio su spec .poreikiais, (vidutinis intelekto sutrikimas), bet gebančio atkartoti kopijuoti jau matomus objektus.
Lukas mėgsta piešti ir yra matęs neregį gatvėje, supranta , kaip sunku gyventi tamsoje. Norėjo pavaizduoti neregį. Piešinys atliktas su ribota mokytojo pagalba, žiūrint video , kaip etapais vaizduojamas piešiamas žmogus.

Skaityti daugiau

Šiame piešinyje pavaizduota dėmėtoji gegūnė – subtili, bet tvirta laukinė orchidėja, auganti gamtoje.
Ji tampa simboliu mano piešinyje žmonių su negalia stiprybei, vilties ir žmogiškumo galiai. Gėlės šaknys, iš kurių ji kyla, žymi pagrindines vertybes, reikalingas žmogui su negalia: kantrybę, žmogiškumą, valią ir ištvermę. Iš jų gimsta stiebas – tai bendruomenė, kuri palaiko, padeda augti ir skleistis. Lapai, pažymėti dėmėmis, primena, kad kiekvieno žmogaus kelias unikalus, o skirtumai – tai grožio dalis, o ne trūkumas. Gėlės žiedynas, išsiskleidžiantis aukštyn, simbolizuoja lygias galimybes, įvairovę ir empatiją – vertybes, kurios leidžia visuomenei klestėti, kai priimame vieni kitus tokie, kokie esame. Viršuje žydinti gegūnė tampa vilties ženklu, rodančiu, kad net iš sunkumų gali išaugti grožis, jėga ir prasmingas gyvenimas. Piešinio viršuje esantis tekstas primena, kad stiprybė – tai gebėjimas atsilaikyti net tada, kai atrodo sunku. Šis kūrinys – jautrus priminimas, jog žmonės su negalia yra visuomenės dalis, turinti savitą grožį, vertybes ir stiprybę, kaip ir ši nuostabi gamtos gėlė – dėmėtoji gegūnė.

Skaityti daugiau

Piešinio tema parodo, kad pagarba pasireiškia ne tik veiksmais, bet ir tuo, kad kalbame su kitais.
Ši iliustracija moko, jog mandagūs, supratingi ir empatiški žodžiai kuria ryšį, o ne atskirtį. Kiekvienas žmogus, nepaisant skirtumų, yra vertas pagarbos, dėmesio ir lygybės. Piešinys moko, kad žodžiai turi galią – jie gali kurti draugystę, pasitikėjimą ir pagarbą. Svarbu kalbėti taip, kad mūsų kalba būtų kupina gerumo ir supratimo.

Skaityti daugiau

Meilė yra įvairi ir ji visiems skirtinga.
Kiekvienas, tai jaučia ir išsireiškia tokiu būdu kokiu gali.
Ar tai būtų padėti žmogui sunkioje padėtyje ar bandydi padaryti kito žmogaus kasdieninį gyvenimą bent truputėlį lengvesnį. Tokia veikla išreiškia jausmą, kurį kiekvienas žmogus nori kuo ilgiau jausti savyje – meile. Tikiuosi kiekvienas žmogus, bet kokoje padėtyje gali tą begalo šiltą jausmą pajausti ir patirti.

Skaityti daugiau

Manau žmonių su negalia problema yra labai svarbi.
Manau, kad vertinti žmones pagal jų fizinius gebėjimus yra neteisinga. Šis projektas labai svarbus, nes jis parodo, kad visi žmonės yra lygūs ir negalima skatinti patyčių, reikia vartoti teigiamus epitetus.

Skaityti daugiau

Reikia gerbti neįgalius žmones ir būti jiems draugiškiems, nes jie yra tokie patys visuomenės nariai kaip ir visi kiti.
Kiekvienas nusipelno pagarbos, supratimo ir galimybės jaustis priimtas. Draugiškumas ir pagarba padeda kurti stipresnę, vieningesnę bendruomenę.

Skaityti daugiau

Kalbėk su žmonėmis turinčius negalę taip pat, kaip su visais kitais – pagarbiai, draugiškai ir natūraliai.
Nesureikšmink jų negalios, nebūk gailestingas ar globėjiškas. Jei reikia pagalbos – pasiūlyk, bet neprimygtinai. Svarbiausia – mandagumas, empatija ir nuoširdumas.

Skaityti daugiau

Tai yra įkvepiantis vaizdas, švenčiantis neįgaliųjų sportą (paralimpinį sportą) ir parodantis,
kad sporto džiaugsmas ir konkurencija prieinami visiems, nepaisant fizinių iššūkių. Tai pasakojimas apie valią ir ryžtą.

Skaityti daugiau

Šis piešinys rodo, kad visi žmonės, nepaisant skirtumų ar negalios, yra vienodai vertingi.
Jame vaizduojama draugystė, pagarba ir supratimas – primenama, jog kiekvienas nusipelno lygių galimybių ir priėmimo.

Skaityti daugiau

Šis piešinys parodo, kad žmonių sveikata ir gerovė yra labai svarbios visiems – tiek vaikams, tiek senjorams, tiek žmonėms su negalia.
Jame pabrėžiama, jog reikia užtikrinti lygias galimybes gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir vaistus visoje Europos Sąjungoje, skatinti visuomenės rūpestį silpnesniais ir sudaryti sąlygas kiekvienam gyventi oriai bei sveikai.

Skaityti daugiau

Šis piešinys parodo, jog, kai turi negalią, tai nereiškia, kad gyvenimas turi “sustoti”, būti nuobodus.
Savo išskirtinumą galima matyti kaip stiprybę, galimybę išbandyti kažką naujo. Pliušinis žaisliukas vaizduoja aplamai visus žmones, turinčius negalią, neišskiriant nei suaugusiųjų, nei vaikų. Spalvos simbolizuoja tai, kad, net kai gyvenimas atrodo sunkus, visada yra dėl ko gyventi, o žodžiai, kad mes visada turime galvoti apie tai ką sakome, kai bendraujame su kitais.

Skaityti daugiau

Piešinyje Beatričė vaizduoja įtraukią ir pagarbą skatinančią aplinką, kurioje kiekvienas žmogus, nepaisant negalios, gali būti matomas ir vertinamas dėl savo asmenybės. Darbo motyvas – parodyti, kad negalia neturėtų būti kliūtis, o žodžiai gali kurti supratimą ir pagarbą. Kompozicija išsiskiria šiltomis spalvomis bei aiškiu simboliniu sprendimu, skatinančiu empatišką ir jautrų požiūrį į kitus.

Skaityti daugiau

Vidinė stiprybė
Piešinyje vaizduojamas žmogus vežimėlyje, sėdintis šiek tiek pasisukęs į šoną.
Jo laikysena rami, tačiau iš jo šešėlio (metamo ant sienos ar žemės) matyti stovinti, tvirta figūra — tarsi tas pats žmogus, tik be vežimėlio. Šis kontrastas simbolizuoja vidinę stiprybę, pasitikėjimą savimi ir dvasinę galią, kuri nepriklauso nuo kūno galimybių. Šešėlis rodo, kad negalia neapibrėžia žmogaus esmės – viduje jis toks pat stiprus, kaip ir visi kiti. Piešinys padarytas paprasto eskizo stiliumi – lyg pieštuku. Linijos švelnios, ne per tamsios, todėl galima būtų atsispausdinti ir apvedžioti ranka, pridėti detalių, foną ar spalvų.

Skaityti daugiau

Savo kūrinyje aš norėjau pavaizduoti tai, kad tik šviesių ir šiltų žodžių pagalba mes galime padėti savo draugams
ištrūkti iš patyčių šešėlio, kuris juos gali gaubti. Nesvarbu ar tas draugas yra vyras ar moteris, sveikas ar turi negalią, jis vis tiek yra tavo brangus draugas, kuris yra tau lygus.

Skaityti daugiau

Šiais laikais labai yra svarbi pagarba žmonėms, nes kaip gerbi tu, taip gerbia ir tave. Šis piešinys – tai kvietimas ugdyti pagarbą ir supratimą žmonėms su negalia nuo pat vaikystės. Tik nuo mažų dienų mokydami vaikus priimti kitokius, galime kurti atviresnę ir empatiškesnę visuomenę. Kūrinys skatina atsisakyti stigmatizavimo ir primena, kad svarbiausia yra pamatyti žmogų, o ne jo diagnozę.

Skaityti daugiau

Šio piešinio pagrindinė mintis buvo parodyti, kad žmogus, turintis negalią, nesiskiria nuo kitų.
Jis taip pat yra žmogus, gali siekti savo tikslų ir net pasiekti daugiau. Tokie žmonės dažnai labiau džiaugiasi gyvenimu ir jį vertina stipriau nei tie, kurie turi viską – rankas, kojas ir sveikatą.

Skaityti daugiau

Per daugelį metų žmonių žodynas susiformavo – jame galime rasti įvairiausių žodžių:
gražių, mandagių, tačiau vietoj jų žmonės dažnai vartoja įžeidžiančius. Yra tiek daug skirtingų žodžių, būdvardžių – tai kam naudoti bjaurius? Štai ir mano piešinio idėja: atplėšk iš savo žodyno netinkamus žodžius!

Skaityti daugiau

Šis piešinys kalba apie žmogiškumą, priėmimą ir širdies šilumą. Vaizduojami skirtingi žmonės, sujungti draugyste, meile ir pagarba.Tarp jų yra ir žmogus su negalia, kuris pavaizduotas neįgaliojo vežimėlyje, bet jis taip pat yra svarbi gyvenimo dalis. Šis žmogus pavaizduotas supančioje žydroje spalvoje, kuri spinduliuoja ramybę, viltį ir vidinę stiprybę. Šiltos spalvos ir švelnūs siluetai perteikė tarpusavio supratimą, gerumą ir bendrystę.

Skaityti daugiau

Piešinyje vaizduojamos bėgimo varžybos, kuriose dalyvauja trys žmonės su negalia,
kurie turi kojų protezus ir vienas visai sveikas žmogus. Piešinyje matoma, kad pirmauja žmogus su negalia ir tai rodo, kad turint didžiulį norą ir valią galima siekti sporto aukštumų ir nepasiduoti gyvenimo negandoms.

Skaityti daugiau

Piešinys parodo, kad kiekvienas žmogus, nepaisant negalios, turi savo unikalų tapatumą.
Siluetai simbolizuoja lygybę ir vidinį grožį, slypintį kiekviename iš mūsų.

Skaityti daugiau

Piešinyje yra vaizduojama gatvė ir pėsčiųjų perėja, prieš juos šviečia švelni saulė. Per ją eina senjoras, pasiremdamas lazdele – jo koja sugipsuota, žingsniai sunkūs ir atsargūs. Netoliese eina jauna moteris, kuri pastebi jo sunkumus. Jos veide pasirodo susirūpinimas, tai ji susijaudinusi pribėga prie senjoro ir pasiūlo pagalbą. Vyras nustebęs pažvelgia į ją, o jo veide nušvinta šypsena. Moteris, pasididžiuodama savo poelgiu, laimingai padeda jam pereiti kelią.

Skaityti daugiau

Abu piešiniai parodo, kad kiekvienas žmogus pasaulį mato savaip — vienas negirdi, kitas nemato, tačiau abu jaučia jį kitaip nei kiti. Tai primena, jog spalvos egzistuoja ne tik akimis, bet ir jausmams bei vidiniam pasaulio suvokimui ir matymu.

Skaityti daugiau

Piešinyje vaizduojama jauki bendruomenės erdvė, kur visi jaučiasi priimti. Veikėjai užsiima savo mėgstamomis veiklomis: deklamuoja, puošia erdvę, tapo, paišo, rašo, daro makiažą ar žaidžia. Jie nebijo būti savimi, priima save ir kitus. Bendruomenėje taip pat yra žmonių su neagalia: dalinai kurčių, aklų, sėdinčių vežimėlyje.

Skaityti daugiau

Visi yra lygūs, nesvarbu kas. Pagarba, lygybė ir supratimas yra svarbūs. Kiekvienas turi savo būdų ir įpročių. Kai kurie galbūt turi „ragus“ ir „uodegas“, bet niekas neturėtų būti blogai vertinamas.
Gerbk visus, kurie to nusipelno, rask, kas to vertas ir kam to reikia.

Skaityti daugiau

Regos negalia – sutrikimas, ribojantis žmogaus gebėjimą matyti, tačiau niekaip neatsiliepia gebėjimui jausti ir pažinti pasaulio.
Kadaise bendravau su regėjimą praradusiu žmogumi, kuris šiuo metu yra puikiai prisitaikęs prie šio gyvenimo sąlygų. Jo pomėgis – keliauti. Greičiausiai, kaip ir jūs, aš taip pat uždaviau sau klausimą: kaip jis gali keliauti ir pažinti pasaulio grožybes, jei nieko nemato? Ir tiesą sakant, nesusigėdau paklausti jo, o jis man atsakė: „taip, aš nematau, bet jaučiu skonį, kvapą, liesdamas daiktus įsivaizduoju juos, taip pažįstu šalies kultūrą“. Šie žodžiai visam gyvenimui išliko mano atmintyje. Piešinio pavadinimas “Aš matau – tu matai. Jauti “ atspindi šio nuostabaus žmogaus žodžius: jis mato jausdamas kvapus, liesdamas daiktus, ragaudamas maistą. Juk “matyti” gali visi.

Skaityti daugiau

Šis paveikslas abstrakčiomis, bet išraiškingomis formomis vaizduoja žmonių bendravimą ir žodžio galią. Figūros, stovinčios artimoje erdvėje, vedantys dialogą. Mėlynuojantys veidai, simbolizuoja žodžius ir kaip jie keičia mus. Kai kurios figūros tamsios, nepakeistos, nepaliestos įdėjų, bei pagarbingų žodžių dar tik kalbantys sava kalba, nežinantys kaip tai įžeidžia, bei žemina kitus.

Skaityti daugiau

Kartais žmonės nesusimąsto, ką sako, ir gali netyčia įžeisti kitą. Mes turime keisti požiūrį –
žodžiai neturi skaudinti, o skirtumai tarp mūsų neturi tapti pajuokos priežastimi.

Skaityti daugiau

Šiame piešinyje pavaizduota, kad pagarba turi daug šviesių, ryškių spalvų, kaip ir mūsų kalba. Vaivorykštė simbolizuoja įvairius jausmus ir žodžius, kurie gali būti švelnūs, draugiški ir kupini gerumo. Pasaulis apsuptas gėlių, širdžių, paukščių ir daug šypsenų rodo, kad pagarba gali sujungti žmones ir gamtą.

Skaityti daugiau

Savo piešinyje norėjau pavaizduoti įprastą gyvenimo epizodą. Veiksmo vieta – miesto parkas. Jo lankytojai aktyviai leidžia laiką: vieni daro mankštą, vaikšto, kiti – fotografuoja, muzikuoja. Tačiau, geriau įsižiūrėjus, galima pastebėti, jog ta pačia veikla užsiima visi – tiek žmonės su negalia, tiek be jos. Žmogaus negalia nėra kliūtis užsiimti norima veikla. Negalia nereiškia, jog žmogus yra silpnesnis ar mažiau gabus už kitą. Tokių pavyzdžių galime matyti ir mūsų gyvenime. Mes turime ne vieną talentą įvairiose sporto šakose, kurie savo sugebėjimus įrodo Parolimpinių žaidynių metu. Šie žmonės yra gyvas įrodymas, jog negalia nepadaro jų menkesniais už kitus. Ji netrukdo gyventi aktyviai, veikti tai, ką jie nori, siekti tikslų. Mano piešinio idėja ir tikslas buvo pavaizduoti žmones su negalia ir be negalios, užsiimančius ta pačia veikla. Stengiausi juos pavaizduoti skirtingus ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Aš pavaizdavau du vaikinus kartu su draugais užsiimančius menais. Vieną – su ramentais, kuris, nepaisant judėjimo negalios, su savo draugu mėgaujasi fotografavimu, bei kitą – su klausos aparatu ausyje, kuris, nepaisant klausos problemų, su draugu muzikuoja grodamas gitara. Taip pat pavaizdavau ir aktyvia veikla užsiimančius žmones: merginą, kuriai regos negalia netrukdo su drauge eiti pasivaikščioti, ir vaikiną vežimėlyje, kuris nepaisant judėjimo negalios, lygiai taip pat kaip ir draugė sportuoja, mankštinasi. Taip aš norėjau pavaizduoti pasaulį, kuriame visi vienodai gali atskleisti savo gabumus. Norėjau išreikšti mintį, jog žmogaus negalia nesumažina jo gabumų, sugebėjimų. Žmogus su negalia gali užsiimti ta pačia veikla kaip ir žmogus be negalios, jo nereikėtų išskirti taip pat ir kalba. Svarbiausia yra žmogus asmenybė. Dėl negalios žmogus neturėtų jaustis mažiau gerbiamas.

Skaityti daugiau

Kartais žmonės su negalia gali patirti socialinę atskirtį dėl to, kad su jais elgiamasi kitaip, negu su kitais. Tarsi pamačius žmogų su negalia, yra pirmiausia atkreipiamas dėmesys į jo negalią, ir tarsi iš jos sprendžiama apie žmogaus vidinį pasaulį, o ant paties žmogaus yra uždėdamas ,,invalido” štampas. Tačiau, mano manymu, žmogui su negalia, kaip ir kiekvienam žmogui, svarbiausia yra būti mylimam, priimtam, ir gerbiamam. Kad į jį būtų žvelgiama ne kaip į ,,neįgalų”, o kaip į tokį patį lygų žmogų, asmenybę; o į jį kreipiamasi ne žeminančiais žodžiais ,,invalidas”, ,,neįgalus” ir t.t., o jo vardu. Todėl savo darbe aš norėjau perteikti mintį, jog žmogus su negalia nėra ,,invalidas” – jis yra žmogus, toks pat kaip ir visi, turintis savo vardą, asmenybę, vidinį pasaulį, ir vertas to, kad su juo būtų elgiamasi kaip su žmogumi, o ne ,,invalidu”.

Skaityti daugiau

Piešinys su užrašu „Words Create Worlds“ (Žodžiai Kuria Pasaulius) primena, kad mūsų kalbos pasirinkimai turi tiesioginę įtaką socialinei realybei. Meninė kompozicija, sudaryta iš žodžių Pergalė, Džiaugsmas, Sėkmė, Kūryba, rodo galios ir pasiekimų perspektyvą – tokią, kuri turėtų dominuoti ir kalbant apie žmones su negalia.
Tikslingas kalbos vartojimas reiškia, kad mes atmetame medicininį negalios modelį, kuris fokusavosi į „defektą“, ir priimame socialinį modelį, kuris pabrėžia visuomenės sukurtas kliūtis. Tai atspindi ir terminologija: mes sakome „asmuo su negalia“ arba „negalę turintis žmogus“, o ne senamadiškus ir žeminančius terminus, kurie tapatina žmogų su jo negalia.
Šis kalbos pokytis yra esminis: Pirma, jis keičia vartotojo mąstymą. Pagarba įrodyta kalba verčia mus matyti asmenybę ir jos potencialą (kaip tie Sielos ir Viltis žodžiai piešinyje), o ne fizinį ar protinį apribojimą. Antra, jis tiesiogiai įgalina asmenį su negalia. Kai visuomenė naudoja teisingus terminus, ji pripažįsta žmogaus orumą ir padeda sumažinti stigmos naštą. Tai leidžia asmeniui jaustis pilnaverčiu ir aktyviai prisidėti prie visuomenės, nepatiriant diskriminacijos dėl etiketės.
Taigi, kaip žodžiai formuoja vaizdus piešinyje, taip pagarbi kalba padeda kurti atvirą, įtraukų pasaulį, kuriame visi turi lygias galimybes.

Skaityti daugiau

Prieš akis atsiveriantis piešinys – tai ne tik paprastas eskizas, bet ir gili metafora, kalbanti apie pagarbos svarbą ir mūsų vietą sudėtingame pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio matome ilgą, perspektyvią medinių lentų alėją, kuria žingsniuoja neproporcingai didelės kojos, simbolizuojančios galinguosius, sėkminguosius arba tiesiog tuos, kurie turi didesnę įtaką. Tačiau mūsų akys neišvengiamai nukrypsta į dešinįjį apatinį kampą, kur kukliai sėdi neįgaliųjų vežimėlyje esantis asmuo. Jis atrodo mažas, tarsi pamirštas šalia šių milžiniškų žingsnių.
Šis kontrastas puikiai iliustruoja visuomenės susiskirstymą, tačiau pačiame alėjos viduryje žydi saulėgrąžos. Šios gėlės, atrodytų, auga ten, kur turėtų būti tik kietas grindinys. Jos yra šviesos, vilties ir išskirtinumo simbolis, tarsi tylus priminimas, kad grožis ir vertė slypi visur, net ir nepaprastose ar mažai pastebimose vietose. Asmuo vežimėlyje yra atsidūręs tiesiai šalia vienos iš jų – tai rodo jo vidinę stiprybę ir dvasios šviesą.
Būtent čia ir įsiterpia pagarba. Piešinyje trūksta fizinio kontakto ar žodžių, tačiau galime įsivaizduoti situaciją. Tie dideli žingsniai gali būti kurtinantys ir abejingi, ignoruojantys mažiau matomą žmogų. Tačiau jei jų kalbos spalva būtų pagarba, tie žingsniai sulėtėtų, o žvilgsnis nusileistų. Pagarba – tai ne nuolaida ar gailestis; tai pripažinimas, kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo fizinės būklės, socialinio statuso ar matomumo, turi lygiavertę vertę.
Kai mūsų kalbos spalva yra pagarba, mes atrandame ir pamatome tas saulėgrąžas. Mes neaplenkiame tyliai tų, kurie sėdi vežimėlyje. Mes pripažįstame jų egzistavimą, jų sunkumus ir, svarbiausia, jų žmogiškumą. Pagarba – tai ne tik mandagūs žodžiai, tai ir empatija, priėmimas bei veiksmai, kuriais kuriama visiems prieinama erdvė. Tai tiltas, jungiantis didžiulius žingsnius ir tylų vežimėlį, leidžiantis jiems dalintis viena alėja lygiavertiškai.
Šis piešinys ragina mus atidžiau pažvelgti į savo bendravimą. Ar mūsų žodžiai ir veiksmai palieka ryškias, džiugias spalvas kaip saulėgrąžos, ar jie yra tik pilkos, abejingos plytelės? Tegul pagarba tampa kiekvieno mūsų sakinio atspalviu.”

Skaityti daugiau

Mano mišriosios technikos kūrybinis darbas “Kiekvienas žmogus – vertybė” atspindi žmonių su negalia integravimo į visuomenę temą. Kiekvienas jaunas žmogus turi unikalią savo vertę: talentus, svajones, norą bendrauti ir draugauti. Negalia pavaizduota ne kaip trūkumas, bet kaip dalis individualybės; ryškios ir kontrastingos spalvos atspindi jaunų žmonių gyvenimo dinamiką bei norą juo džiaugtis, o kūno kalba atskleidžia pagarbą ir lygiavertiškumą.
Mano kūrinys kviečia žiūrovą matyti už išvaizdos – vertinti žmogaus asmenines savybes, elgtis su pagarba ir palaikymu. Apskritai, norėjau perteikti mintį, kad negalia netrukdo dalyvauti bendruomenės gyvenime – priešingai, ji yra natūrali žmonijos įvairovės dalis.

Skaityti daugiau

Dažnai gyvenimas atrodo lyg būtų pritaikytas ne visiems, bet tai netiesa. Viską galima pasiekti – tik reikia noro. Kartais negalia nėra priežastis ar trikdis įgyvendinti savo svajones. Mano piešinys siekia tai pavaizduoti. Skaitmeninis piešinys.

Skaityti daugiau

Neįgalumas gali egzistuoti skirtingomis formomis, bet visos formos tampa realybe dažniausiai dėl nelaimingų įvykių. Ir dėl to žmonės gailisi nuskriaustųjų, nes mano, kad jie nebegalės džiaugtis pilnu gyvenimu. Aplinkiniai žmonės susidaro nuomonę, kad jei žmogus tampa neįgaliuoju, jo gyvenimas būna sugadintas. Bet ši nuomonė yra klaidinga – neįgalumas nesugadina gyvenimo jei žmogus nepraranda vilties. Viltis – varomoji jėga šiame pasaulyje. Viltis įkvepia žmogų, suteikia jam jėgų ir pasitikėjimo savo jėgomis. Jei žmogus vis dar turi noro ir jėgų gyventi, jis nepasiduos net ir tapęs neįgaliuoju. Į neįgalumą žmonės žiūri keliais būdais. Vieniems tai yra katastrofa, paverčianti gyvenimą beverčiu, kitiems tai yra tik nepatogumas, dar vieno limito žmogui atsiradimas, kuris nesugadina žmogiškumo, o tik paverčia gyvenimą labiau ypatingu. Tokie kontrastingi požiūriai ir skiria beviltiškus neįgaliuosius nuo stiprių ir laimingų. Neįgalumas negali būti laikomas žmogaus trūkumu, o tik vienu iš gyvenimo iššūkių, reikalaujančių supratimo ir pagalbos. Neįgalusis turi būti apsuptas jį suprantančių žmonių, kurie yra pasiruošę padėti silpnesniajam. Todėl tokiems žmonėms yra sudėtingiau pritapti visuomenėje ir kartais prisitaikyti prie normalių žmonių trukdo ne pati negalia, o aplinkinių požiūris į tą negalią. Ne visi žmonės patogiai jaustųsi prie neįgaliojo, kuris kitaip turi gyventi ir reikalauja išskirtinio dėmesio ir pagalbos. Jei visuomenė priimtų neįgaliuosius kaip normalius žmones, žmonės su negalia nesijaustų atstumti ar kitokie. Tik priimant kitokius žmones galima tapti tikrai lygiaverte visuomene. Yra ir kitoks būdas, kaip suvienodinti normalius žmones ir neįgaliuosius. Šią ribą gali panaikinti vis tobulėjančios technologijos ir mokslas. Šiais laikais neįgalieji gali vėl turėti rankas, kojas ir kitas kūno dalis, nes pradeda pasaulyje populiarėti bioninės kūno dalys, labiausiai matomos sporte. O sportas ir yra tas dalykas, kuris gali visiems pasaulyje parodyti, ką gali žmonės su negalia, kaip jie varžosi, kovoja ir laimi gyvenime. Todėl ir egzistuoja Paralimpinės žaidynės – kad parodytų, kaip negalia negali sustabdyti svajonių siekiančio žmogaus.

Skaityti daugiau

Piešinyje pavaizduota Laisvės statula, miesto panorama ir laivas, o žodžiai „Stiprybė, įkvėpimas, viltis, meilė – žmonės su negalia įkvepia“ perteikia pagarbą ir susižavėjimą žmonių su negalia vidine jėga bei jų teikiamu įkvėpimu visuomenei.

Skaityti daugiau

„Žodžių svoris“. Piešinys kalba apie žodžių galią. Klūpantis žmogus atspindi skaudų pažeminimo jausmą, kurį sukelia nepagarba, įsišakniję stereotipai, o stovintis – stiprybę, gimstančią iš empatijos ir pagarbos. Kūrinys kviečia pajusti, kaip kalba gali sužeisti arba pakylėti.

Skaityti daugiau

Pagarbi kalba gali veikti kaip vaistai, kurie padeda net ir žmonėms, kurie yra gimę su gyvenimo “rykštėmis”. Juk paprastas malonus žodis tampa gražia melodija kiekvienai skaudančiai sielai.

Skaityti daugiau

Piešinys atskleidžia pagarbos ir jautrumo temą. Šviesos pripildyta figūra simbolizuoja žmogų, kurio vidinė stiprybė ir orumas švyti nepaisant iššūkių. Užrašas „Žmogaus šviesa stipresnė už jo šešėlį“ primena, kad kiekvienas žmogus turi savo šviesą, kurią reikia matyti ir gerbti. Kūrinys kviečia naudoti jautrią kalbą, rodyti pagarbą kitam ir nepamiršti, jog žodžiai – mūsų šviesos spalvos.

Skaityti daugiau

Šiam dailės konkursui nusprendžiau nupiešti Vincentą van Goghą, nes jis man atrodo kaip menininkas, kuris matė ir jautė pasaulį visiškai kitaip bei nebijojo rodyti savo “kitoniškumo”.  Norėjau parodyti menininką jo žymiausio kūrinio, “Žvaigždėtos nakties”, viduje, tarp sukūrių ir šviesos, kur susimaišo sapnai ir tikrovė. Piešdamas bandžiau perteikti ne tik jo portretą, bet ir vidinius jausmus: neramumą, kūrybingumą, savo kelio ieškojimą. Mano piešinio žinutė atskleidžia – “net sunkiausiomis akimirkomis menas gali būti šviesa, kuri veda žmogų pirmyn”.

Skaityti daugiau

Šiais laikais visi žmonės nori, kad kiti juos gerbtų ir vertintų, bet toki žmonės dažnai patys pamiršta gerbti kitus. O ypač žmones, kurie kažkuo skiriasi nuo jų pačių. Jiems dažnai būna sunku gerbti žmones su negaliomis. Turėtume nepamiršti, jog žmonės su negaliomis yra tokie patys žmonės kaip ir mes, tik su šiek tiek kitokiomis galimybėmis. Neturėtume jų ,,nurašyti” vien dėl jų silpnybių, o kaip tik priimti ir suprasti, kad tos silpnybės labai dažnai gali pavirsti jų stiprybėmis, nes kai žmogus praranda vieną gebėjimą, sustiprėja kitas, pavyzdžiui, kai žmogus praranda regėjimą, suintensyvėja jo klausa, tą atspindi mano piešinyje pavaizduotos akys vietoj ausies. Taip pat sakyti ir manyti, kad protiškai atsilikę žmonės yra neišmanėliai, kvailiai ar neturi smegenų ir kad ,,galima jiems sakyti, ką nori, juk jie vis tiek nieko nesupras” yra nederama. Tai, kad žmonės yra protiškai atsilikę nereiškia, jog jie negirdi ir nesupranta jiems adresuojamų įžeidinėjimų. Todėl ir kilo noras piešinyje taip vaizdžiai pavaizduoti žmogaus smegenis.
Kai žmonės su negaliomis bando pasisakyti apie patyčias, atstovėti už save ir savo teisybę, daugelis yra linkę jų pasisakymus nuvertinti ir išjuokti. Bet iš tikrųjų žmonės su negalia turi tokią pačią teisę pasisakyti kaip ir visi kiti. Daugeliu atveju, jų kalba ir pasisakymai gali paliesti ne vieną žmogų, įkvėpti ir sužydėti neįtikėtinomis spalvomis. Tą savo piešinyje norėjau pavaizduoti nupiešusi gėlę augančią ir žydinčią vietoj burnos. Bet neįgaliesiems itin svarbus ir reikalingas kitų žmonių paskatinimas ir parėmimas. Visi žmonės gali prisidėti prie pagarbos skleidimo neįgaliesiems žmonėms ir taip jiems padėti. Todėl turėtume nepamiršti, jog komplimentai, paskatinamieji žodžiai, palaikymo išreiškimas yra labai prasmingi ir gali nudažyti neįgaliojo žmogaus kasdienybę gražiausiomis spalvomis. Taip pat labai svarbu tą gėrį skleisti visados, nes niekada negalime žinoti, kada neįgaliam žmogui to prireiks. Mūsų gražūs žodžiai – tai tarsi saulės spinduliai, padedantys neįgaliesiems žmonėms pasijusti priimtiems. Tą atspindi ir mano piešinio fone ryškių spalvų dėmės-jos tarsi tie geri ir šilti žodžiai apgaubia žmogų, ir leidžia jam pasijusti priimtam ir suprastam.

Skaityti daugiau

Šiame kūrinyje vaizduojamas gramofonas, iš kurio sklindanti muzika simbolizuoja mūsų kalbą – jos ritmą, toną ir galią veikti pasaulį. Ant besisukančios plokštelės bėgantis berniukas vaizduoja žmogų, siekiantį keisti nusistovėjusius stereotipus ir judėti pirmyn. Tačiau jo koja sukaustyta grandine, pririšta prie svarmens, kuris neleidžia judėti toliau – tai praeities žodžiai ir požiūriai, vis dar sulaikantys mus nuo tikros pagarbos ir laisvės. Svarmuo simbolizuoja pasaulį, kuriame gyvena įžeidimai ir menkinantys terminai. Grandinė – tai įpročiai bei baimės, trukdančios juos pakeisti. Visgi berniukas bėga pirmyn – jis bando išsilaisvinti, kaip ir mes visi galime išsivaduoti iš žeidžiančios kalbos vartojimo.
Piešiniu norėjau parodyti, kad mūsų žodžiai gali arba sukaustyti, arba išlaisvinti. „Laikas pakeisti plokštelę“ – pradėti kalbėti taip, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo galimybių, jaustųsi vertinamas ir išgirstas.

Skaityti daugiau

Šis piešinys atskleidžia žodžio galią – kaip jie gali gydyti, įkvėpti ir skatinti žmones siekti tikslų. Lapo centre pavaizduotas vyras, laikantis spalvotus sparnus, dekoruotus palaikančiais, šviesiais žodžiais ir frazėmis. Jo užnugaryje matoma didelė minia, simbolizuojanti vienybę bei bendrystę. Tamsesni piešinio pakraščiai išryškina ryškų centrą, taip sukuriant kontrastą ir primenant, kad net po sunkumų galima pakilti. Piešiniui nupieštu naudota mišri technika: akvarelė, rašalas ir pieštukai.

Skaityti daugiau

Kalba – tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir veidrodis, atspindintis mūsų požiūrį į kitą žmogų. Žodžiai gali suteikti vilties, sustiprinti, bet gali ir sužeisti, palikti randą. Ypač svarbu pagarbiai kalbėti apie žmones, kurie susiduria su negalia, nes jų pasaulis dažnai priklauso nuo to, kaip juos mato aplinkiniai.
Paveiksle pavaizduota mergaitė, sėdinti priešais tris veidrodžius. Viduriniame ji atrodo paprastai – rami, švelni, tačiau matyti, kad ji akla. Tai gali simbolizuoti ne tik aklumą, bet ir kitas negalias ar ribotumus, su kuriais susiduria žmogus. Šis atspindys simbolizuoja tikrąjį žmogų – tokį, koks jis yra, be perdėtos kritikos ar pagyrų. Ji tiesiog egzistuoja savo tikrovėje – tokia, kokia yra iš tiesų.
Dešinėje esantis veidrodis atspindi mergaitę kaip labai gražią, spindinčią šviesa. Iš šio veidrodžio tarsi sklinda geri žodžiai – „vertinga“, „stipri“, „graži“. Šie žodžiai simbolizuoja pagarbą, palaikymą ir supratimą. Jie pakylėja žmogų, leidžia jam patikėti savimi – nors akys ir nemato pasaulio, širdis jį jaučia šviesiai.
Kairysis veidrodis rodo visai kitą paveikslą – mergaitė čia atrodo susivėlusi, pavargusi, tarsi praradusi šviesą. Iš šio atspindžio sklinda neigiami, žeidžiantys žodžiai – „silpna“, „kitokia“, „neverta“. Jie tarsi tamsūs dūmai, apgaubiantys mergaitę, traukiantys ją į save, gesinantys pasitikėjimą. Šis veidrodis atspindi visuomenės abejingumą, stereotipus ir nepagarbų požiūrį į žmogų su negalia.
Trys veidrodžiai – trys žvilgsniai į tą pačią sielą. Tikrasis žmogus – ne tas, kurį matome, o tas, kurį jaučiame širdimi. Šis paveikslas primena, kad žodžiai formuoja ne tik mūsų nuomonę apie kitą, bet ir to žmogaus savivertę. Pagarbūs, šviesūs žodžiai gali prikelti, o žeidžiantys – sugriauti. Todėl turime mokytis kalbėti pagarbiai ir jautriai, nes kiekvienas žmogus, nepaisant negalios ar išvaizdos, yra vertas šviesos, orumo ir šilumos. Kartais užtenka vieno gero žodžio, kad žmogus pamatytų save gražiausiame veidrodyje.

Skaityti daugiau

Šis darbas yra tema „Pagarba – tavo kalbos spalva“. Piešinyje siekiau parodyti pokytį žmonių požiūryje į žmones su negalia. Kairėje darbo pusėje viskas yra juodai balta – tai atspindi senuosius laikus, kai žmonės su negalia patirdavo diskriminaciją, patyčias; tai parodo ir įvairūs plakatai, ženklai. Per vidurį yra linija, kuri atskiria senuosius laikus nuo naujųjų. Dešinėje esantys naujieji laikai yra kupini spalvų, kurios perteikia dabartinį mąstymą, palaikymą asmenims su negalia. Spalvų kontrastas išryškina pokytį tarp nespalvotų, liūdnų senųjų laikų ir perteikia geras emocijas bei naują požiūrį į įvairius žmones.

Skaityti daugiau

Piešinys parodo, kokios skirtingos yra negalios, kaip visi mes esame skirtingi, bet tai nedaro mūsų skirtingomis būtybėmis. Piešinyje žvelgiama ne tik į fizines negalias, bet ir į nematomas negalias, nesvarbu, kokią negalią žmogus gali turėti, nes visi esame žmonės ir visi lygūs.

Skaityti daugiau

Mano vardas Darija, man 14 metų, mokausi 9 klasėje ir turiu autizmo spektro sutrikimą. Kai kurie vaikai už nugaros vadina mane „autiste“. Šitą etiketę klijuoja visiems, kurie kažkuo skiriasi nuo kitų. O paklausus, ką reiškia „autistas“, atsako, kad „durnas“. Tai skaudina, nors žinau, kad kitiems galiu atrodyti keista. Sako, kad pasaulį matau kitaip, bet nežinau, kaip jį matote Jūs.
Klasė mane priima, bet draugų neturiu. Niekas nenori klausytis apie mano Pokemonus ar leisti laiką kartu. Niekas nekviečia manęs į gimtadienius.
Man nereikia daug draugų – užtenka vieno, kuris matytų mane tikrąją ir priimtų tokią, kokia esu. Žodžiai gali pakeisti požiūrį – jie gali priversti jaustis matomam ir svarbiam, suteikti drąsos būti savimi ir priminti, kad skirtumai nėra silpnumas, o dalykas, dėl kurio pasaulis gali būti įdomesnis.
Taigi šitas piešinys vaizduoja mane ir mano vidinį pasaulį – ten, kur juoda, tai norėjau parodyti, kaip jaučiuosi nesuprasta, kai išgirstu skaudžius žodžius. Pakabintas personažas su užrašu “AUTISTĖ”, parodo, kaip jaučiuosi, kai mane mato tik per vieną žodį, lyg būčiau prikabinta prie etikėtės. Iš dešinės, pavaizdavau, kokia esu, kai mane priima ir supranta. Kai galiu būti savimi ir kalbėti apie savo pomėgius.
Visas piešinys apie 1ą žmogų, kurį skaudūs žodžiai gali sugniuždyti, bet kaip jis stipriai pasikeičia, jeigu jį priima tokį, koks jis yra.

Skaityti daugiau

Mergina iš kosmoso šviesos
Ji sėdėjo ant Mėnulio krašto, ten, kur tyla tokia gili, kad atrodo, jog net žvaigždės kvėpuoja tyliau. Jos akys spindėjo taip pat, kaip ir žemiau nutįsęs auksinis miestas, miestas, kuris atrodė lyg svajonė, sukurta iš šviesos ir vilties. Mergina dėvėjo suknelę, išaustą iš kosmoso dulkių, sidabrinių spindulių ir nežemiškos šviesos. Ji atrodė lyg pati Visata būtų nusprendusi apsivilkti žmogaus formą.
Viena jos koja buvo protezuota, ne paprastas metalas, o kūrinys, kurį puošė gėlės. Kiekviena iš jų nešė savąją prasmę: viena žydėjo buvimui, ji simbolizavo, kad žmogus gražus toks, koks yra, čia ir dabar; kita, priėmimui, tarsi šnabždėtų, kad net trūkumai gali būti sparnai; o trečioji, švelniai spindinti rožinėmis šviesomis, buvo besąlygiškos meilės ženklas, meilės, kuri nepriklauso nuo išvaizdos ar to, ką praradome.
Ji nežiūrėjo žemyn su liūdesiu. Priešingai, jos žvilgsnis buvo kupinas ramybės. Mergina žinojo, kad jos kelionė nebuvo lengva. Kiekvienas žingsnis, kurį žengė su savo metaliniu, bet gėlėmis apaugusiu protezu, buvo priminimas, kad grožis gimsta iš stiprybės. Kad net kai kūnas keičiasi, siela lieka šviesi.
Aplink ją Mėnulis švelniai švytėjo, tarsi ją globotų. O už jos, toli horizonte, auksinis miestas alsavo šiluma, žmonių vilčių, svajonių ir šviesos atspindys. Mergina buvo tarsi tiltas tarp to miesto ir visatos: tarp žemiško ir dieviško, tarp trapumo ir amžinybės.
Ir kai žvaigždės vėl ėmė kristi, ji tyliai šypsojosi. Nes žinojo, jos šviesa jau niekada neišblės.

Skaityti daugiau

Piešinyje yra pavaizduoti keli daiktai, kurie atsipindi kai kurias negalias žmogus gali turėti. Nupiešiau mintyje, kad žmonės labai paprastai žiūri į negalias, nors ši tema yra labai plati. Ji gali atrodyti visaip.

Skaityti daugiau

Žmonės su negalia kasdien įrodo, jog gyvenimas gali būti gražus, kupinas džiaugsmo ir pasiekimų, jei tik tiki savimi ir nepasiduodi. Kiekvieno gyvenimas gali būti pilkas, bet mes turime galimybę jį užpildyti spalvomis. Spalvos – tai mūsų svajonės, draugystė, šypsenos ir tikėjimas. Jos atsiranda tada, kai priimame save ir kitus tokius, kokie esame.
Žmonės su negalia savo drąsa, kūrybiškumu ir šiluma suteikia pasauliui daugiau šviesos. Jie moko mus vertinti gyvenimą, džiaugtis mažais dalykais ir branginti kiekvieną akimirką. Jūs esate savo gyvenimo spalva – patys kuriate grožį ir prasmę aplink save.

Skaityti daugiau

Žmonės su negalia kasdien įrodo, kad ribos egzistuoja tik mūsų mintyse. Žmonės su negalia pasiekia neįtikėtinų dalykų – sportuoja, šoka, kuria meną, mokosi ir įkvepia kitus nepasiduoti. Jie moko mus kantrybės, užsispyrimo ir tikėjimo savimi.
Mano kūrinys – tai motyvacija visiems, kurie kartais abejoja savo galimybėmis. Ji rodo, kad kiekvienas žmogus gali pasiekti savo tikslų, jei tik tiki ir stengiasi. Žmonės su negalia, nepaisydami sunkumų, siekia savo svajonių, o jų drąsa ir ryžtas yra pavyzdys mums visiems.
Svarbiausia – pagarba ir supratimas. Turime vertinti ne žmogaus fizines galimybes, o jo širdį, pastangas ir norą tobulėti. Jūs suteikiate savo gyvenimui spalvas, o kartu ir pasauliui, kuriame gyvename. Jūsų atkaklumas ir šypsenos keičia požiūrį į gyvenimą bei primena, kad tikrasis grožis slypi viduje.

Skaityti daugiau

Šis piešinys vaizduoja neregį, jis turi daug skirtingų svajonių. Neregiai yra labai panašūs į matančius, bet skirtingi, aplinkui save žmogus su regėjimo negalia negali pamatyti nieko aplinkui, nuo pat ryto iki pat nakties, jis nemato nieko tik tamsą. Piešinyje žmogus su rausvais plaukais turi regėjimo negalią, ir aplinkui jį susibūre ,,paukštukai” vaizduoja jo svajonę būti skirtingai vienodu ir vienodai skirtingu, ir su išpildytom svajonėmis…

Skaityti daugiau

Pagarbą visiems gali išreikšti tik iš širdies. Širdis – tai žmogaus esmė, pažeidžiama, tačiau gyvybinga. Ji simbolizuoja žmogiškumą ir jautrumą, o jos įtrūkimai ar netobulos linijos yra užuomina į trapumą ar negalią, bet tuo pat metu širdis parodo stiprybę kaip niekada nesustoja. Kai jauti savo širdimi, ji lyg išsiskleidžia kaip žiedas, žydi. Nušviečia kelia kitiems, skatina ir įkvepia kitus taip pat elgtis. Ne tik žiedo, bet ir širdies švytėjimas parodo kaip gražūs žodžiai kitiems įkvepia ar pakeičia širdies būseną. Gėlė – iš širdies kilusios gražios mintys, žodžiai kitiems, pagarba. Širdis – iš ko viskas sukurta. Piešinyje gėlės šaknys tampa lyg širdies vainikinės arterijos – maitinančios širdį. Tai rodo, kad kitiems padėdami jaustis gerai ir laimingais patys tuo maitinamės, tampame laimingais.
Apibendrinus, piešinys rodo kaip žmogaus žodžiai parodo tavo vidinį pasaulį ir kaip jie keičia aplinką ir aplinkinius.

Skaityti daugiau

“Žmogaus ribos”, tai kvailas posakis, kuris vartojamas siekiant kitą asmenį limituoti ar pažeminti. Jau antrus metus savanoriaudama socialinių pokyčių centre, mačiau daugybę žmonių, kurie nepaisant negalios turi didžiulių gabumų(Daro rankdarbius, dainuoja, šoka…)Manau, kad čia susiradau nemažai bendraminčių su kuriais galima bendradarbiauti, dalintis kūrybą bei kartu tobulėti. Mano tikslas yra parodyti, jog tikroji galia slypi kūrybiškume, bendrystėje ir gebėjime matyti žmogų už jo ribų.

Skaityti daugiau

“Šis piešinys vaizduoja žmogų vežimėlyje, apsuptyje žodžių. Centre – žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, o aplinkui jį – vertybės, su kuriomis jis susiduria kasdien.
Gyvenimas su negalia kupinas įvairių iššūkių. Kančia, priklausomybė nuo kitų pagalbos, nuolatinis priežiūros poreikis – visa tai sudaro kasdienės realybės dalį. Fizinės kliūtys, judėjimo apribojimai ir priklausomumas nuo bendradarbiavimo su kitais žmonėmis reikalauja didelės kantrybės ir stiprybės.
Tačiau šalia sunkumų piešinyje matome ir šviesias puses – pagarbą, palaikymą, supratimą ir atjautį. Šie žodžiai primena, kad žmonės su negalia nėra vieniši – juos supa artimieji, bendruomenė ir visuomenė, gebanti pasiūlyti pagalbą, nuoširdumą ir toleranciją.
Jo gyvenimas – tai ne tik kančia ir priklausomybė, bet ir drąsa, ryžtas bei tikėjimas žmogumi šalia.

Skaityti daugiau

Mano paveikslo pavadinimas “Stiprybė”. Šis paveikslas vaizduoja žmogų vežimėlyje, atliekantį įspūdingą, atletišką judesį. Kūrinys perteikia judesio, jėgos ir stiprybės pojūtį. Juodas fonas žvilgsnį nukreipia į figūrą, kuri išryškėja tamsoje.
Paveikslo technika primena ekspresyvų stilių: teptuko potėpiai nėra tikslūs, tačiau būtent tai suteikia kūriniui emocijų. Šviesesnė spalva ir šešėliai ant odos ir raumenų išryškina fizinį krūvį, judesį ir pastangas. Kūnas tarsi įsitempęs. Žiūrėdama į šį paveikslą jaučiu stiprybę ir, kad po šio momento veiksmas tęsis.
Pagrindinė paveikslo mintis – žmogaus stiprybė ir laisvės siekis nepaisant apribojimų. Vežimėlis čia nėra ribojantis simbolis – priešingai, jis išreiškia individualumą ir kūno galimybes. Kūrinys perteikia ne tik fizinį veiksmą, bet ir vidinę jėgą. Kūrinys taip pat atskleidžia žmogaus jausmus ir ištvermę.
Šį paveikslą tapiau su akrilu ant drobės. Tapydama galvojau apie tai, kad nepaisant apribojimų, žmogus turi būti stiprus, išlikti optimistišku, turėti svajonių ir siekti savo tikslų. Man šis paveikslas kelia pagarbos ir įkvėpimo jausmą – jis primena, kad kiekvienas gali pasiekti aukštumų, jei tiki savo jėgomis.

Skaityti daugiau

Mano piešinyje nupiešti bateliai ir skirtingos kojinės, kurios simbolizuoja Dauno sindromą ir kiekvieno iš mūsų unikalumą. Šiuo darbu noriu pasakyti, kad visi žmonės yra ypatingi, o mūsų skirtumai daro pasaulį spalvingesnį ir gražesnį. Priimant vieni kitus, mes visi tampame geresni.

Skaityti daugiau

Gražus žodis, ištiesta pagalbos ranka, mus visus vienija kurti pagarbų rytojų. Nesvarbu kas tu esi, kaip tu atrodai, mes šioje žemėje esame visi vienodi. Esminė šio darbo idėja atskleisti harmoningą bendravimą, kuriant vienas kitam pagarbos jausmą.

Skaityti daugiau

Šiame darbe fonas padalintas į keturias spalvas – raudoną, mėlyną, žalią ir geltoną. Kiekviena jų simbolizuoja skirtingus jausmus, kurie atsispindi mūsų kalboje: raudona – drąsą ir nuoširdumą, mėlyna – ramybę ir tylą, žalia – augimą ir supratimą, geltona – šviesą bei džiaugsmą.
Mėlyname fone plaukianti mano tapyta pilka žuvis reiškia gebėjimą klausytis ir išgirsti kitą. Tai pagarba, kylanti iš tylos ir vidinės ramybės. Raudoname, žaliame ir geltoname fone matomi tik žuvies kontūrai – jie primena, kad pagarba kalboje atsiranda tuomet, kai žodžiai dar tik formuojasi, kai išmokstame juos rinktis.
Visas spalvas jungia apskritimas – spalvų skalė, simbolizuojantis visumą ir pusiausvyrą. Jo viduryje nupieštas juodas taškas atkartoja akies vyzdį – jis tarsi kviečia pažvelgti į save ir kitus su pagarba. Tai priminimas, kad pagarba prasideda nuo žvilgsnio – nuo to, kaip matome ir priimame kitą žmogų.
Skirtingos spalvos, kaip ir žmonių kalbos, susilieja į darnų ratą – tokį, kuriame kiekvienas atspalvis turi savo vietą ir vertę.

Skaityti daugiau

Šis piešinys atskleidžia dvi visiškai skirtingas patirtis, kurias gali išgyventi žmogus su negalia – skausmą, kylantį iš kitų žmonių pašaipų ir abejingumo, bei šilumą, gimstančią iš empatijos ir supratimo. Piešinio centre pavaizduota mergaitė, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje. Jos veidas padalintas į dvi dalis, tarsi atspindintis du pasaulius: viename – vienatvė ir emocinis skausmas, kitame – priėmimas ir pagarba. Šis padalijimas simbolizuoja vidinę kovą, kurią žmogus patiria ne dėl savo negalios, o dėl aplinkinių reakcijos į ją.
Kairėje pusėje matome mergaitę su liūdna išraiška ir ašara ant skruosto. Už jos stovi vaikai, kurie rodo į ją pirštais, vertina ir šaiposi. Vaikai piešinyje pavaizduoti spalvotai ir ryškiai, tačiau už jų nugarų iškyla tamsi, groteskiška būtybė – tarsi šešėlis, įgavęs pabaisos formą. Ši pabaisa simbolizuoja ne fizinę grėsmę, o žodžius, pašaipas ir nejautrumą. Ji neva yra vaikų viduje, bet išryškėja kaip atskira būtybė, parodanti, kad žeminant kitą, žmoguje prabunda „monstriškumas“. Čia naudojama metafora: monstrai nėra pasakų būtybės – monstrais tampama per elgesį ir žodžius. Mergaitės tyla šioje pusėje nėra baimės ženklas, o emocinis nuovargis nuo nuolatinio vertinimo ir nesupratimo. Tai perteikia ir piešinio citata: „Neįgalus žmogus netyli, nes bijo – jis tyli, nes pavargo nuo monstrų, kurie vadina save žmonėmis.“ Ji pabrėžia, kad žmogui su negalia nereikia gailesčio, jis nori tik pagarbos ir lygiavertiško bendravimo.
Dešinėje pusėje – visiška priešingybė. Toje pačioje vietoje sėdinti mergaitė atrodo rami ir laiminga. Šalia jos pavaizduota kita mergina, kuri ją palaiko – ranka ant peties simbolizuoja draugystę, priėmimą ir nuoširdų ryšį. Šioje pusėje dominuoja šviesios spalvos: geltona, rožinė, šviesiai mėlyna. Šie tonai perteikia šilumą, saugumą ir žmogiškumą. Mergaitės veidas papuoštas šypsena ir pasitikėjimu, tarsi ji pagaliau būtų išgirsta, pamatyta kaip asmuo, o ne kaip „kitoniška“. Čia neįgaliojo vežimėlis tampa tik aplinkybe, o ne jos tapatybės dalimi.
Šio piešinio esmė – parodyti, kad negalia nėra žmogaus vertės ar jo galimybių matas. Tikrasis iššūkis kyla ne dėl fizinių apribojimų, o dėl visuomenės požiūrio. Piešinys kviečia žiūrovą susimąstyti: ar mūsų žodžiai gydo ar žeidžia?
Kiekvienas turime pasirinkimą – būti „monstru“, kuris žeidžia, ar žmogumi, kuris palaiko.
Šis darbas skatina jautrią kalbą. Jis primena, kad pagarba prasideda nuo paprastų dalykų: nenaudojant žeminančių žodžių, nesišaipant, nevertinant žmogaus pagal jo negalią. Empatija ir supratimas gali pakeisti gyvenimą – tam kartais užtenka vieno švelnaus žvilgsnio, vieno padrąsinimo, vienos draugiškos rankos.
Piešinys perduoda žinutę: žmogaus vertė nepriklauso nuo jo kūno, gebėjimų ar judėjimo priemonių. Vertė slypi jo viduje.

Skaityti daugiau

Užsienyje yra labai populiarūs šunys vedliai žmonėms su regos negalia. Tokie šunys ne tik padaro neregio gyvenimą lengvesniu, bet ir suteikia džiaugsmo. Tačiau Lietuvoje tai dar nėra labai populiaru. Savo piešiniu noriu į tai atkreipti dėmesį.

Skaityti daugiau

Kalba yra mūsų gyvenimo pamatai, jie gali būti gražus, tvirti, arba griūvantys, niekinantys. Piešinyje medžiai ir krūmai turi šaknis iš žodžių, kurie nulemia tolemesnį augimą arba supūvimą.

Skaityti daugiau

Mano piešinio centras – žmonės, turintys tam tikra negalias: vyras be rankos, neregė moteris, vyras neįgaliojo vežimėlyje ir žmogus, turintis klausos aparatą. Virš jų iš žurnalų iškarpytos raidės, skirtingų dydžių, šriftų, spalvų, bet visos atliekančios savo funkciją – susijungti į žodžius. Tie žodžiai atskleidžia mano viso piešinio idėją “Matyk galimybę, o ne negalią.” Tai reiškia, kad kaip ir tos skirtingos raidės, taip ir žmonės, turintys vienokią ar kitokią negalią vistiek yra žmonės. Jie visi turi savų tikslų, svajonių ir siekių, todėl negalia neturėtų jų stabdyti, o ypač neturėtų būti aplinkinių pašaipos ir sumenkinimo objektu.

Skaityti daugiau

Piešinyje vaizduojama darželio grupė – spalvota ir vaikiška, matoma žaislų lentyna, raudonas kamuolys, žaidimų kilimas, batų spinta. Prie batų spintos yra vėžimėlis su vardo etiketė virš jo, kaip ir kitų vaikų lentynėlės. Visi žaislai ir žaidimai pavaizduoti kairėje piešinio pusėje, o vežimėlis – dešinėje. Čia norėjau pavaziduoti nepasidavimą ir judėjima į priekį, link savo tikslų. Šiuo piešiniu noriu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad mes visi gimėme vienodi ir visi turime tas pačias teisias, todėl turime gerbti vieni kitus ir tureti savo vietą visuomenėje. Kad vaikas kitoks, tai nereiškia, kad jis ne žmogus. Mes visi žmonės su panašiomis vertybėmis ir norais.

Skaityti daugiau

Skaityti daugiau

Laikas keisti plokštelę
Turime būti tolerantiški ir privalome auginti tolerantiškas kartas.
Auginkime požiūrį į neįgalius žmones kartu su naujomis kartomis.
Pavaizdavau einantį kareivį, kuris po ilgų tarnybos metų yra netekęs rankos ir kojos – jis yra neįgalus. Šalia jo eina mergaitė, simbolizuojanti naująją, šviesiąją kartą. Ji tiesia jam ranką – be baimės, be neapykantos – ir veda juodu iš tamsos, iš tamsių ir atstumenčių laikų, kai žmonės su negalia buvo laikomi menkesniais už kitus, į šviesų ir geresnį – tolerantišką – rytojų.
Kareivį ir mergaitę pasitinka jauki, spinduliuojanti šviesa, šviečianti jiems prieš akis. Tai – naujoji karta, simbolizuojanti naują požiūrį, šviesią ateitį ir gyvenimą, pripažįstantį visus. Galima sakyti, tai – kartos šviesa, ta naujoji plokštelė, vedanti į šviesią ateitį, kur visi gyvename darnoje.

Skaityti daugiau

Šį piešinį nupiešiau norėdama parodyti, kad iš viso pasaulio, iš visų šalių žmonės turime palaikyti vieni kitus,
nesvarbu, kokie esame – sveiki ar turintys negalią. Žemę apsupau įvairių šalių vėliavomis, nes tai simbolizuoja vienybę ir supratimą tarp tautų. Baltas balandis viršuje reiškia taiką ir viltį, kad pasaulyje būtų daugiau tolerancijos bei gerumo vieni kitiems.

Skaityti daugiau

Piešinį piešiau su mintim, kad nors ir žmogus su negalia (simbolizuojantis raudona ranka)
jis gali duoti pasauliui kažką gražaus, laikyti švelnumą, kurti taiką ( simbolizuojantis tai paukštis).

Skaityti daugiau

Aš nupiešiau žmogų, kuris priklauso kelioms mažumoms – jis yra afroamerikietis, turi negalią,
turi oranžinius plaukus ir priklauso LGBTQ+ bendruomenei. Norėjau parodyti, kad nepaisant visų skirtumų ar iššūkių, svarbiausia yra tai, kad jis vis tiek yra žmogus. Todėl viršuje parašiau „Aš žmogus!!!“ – nes visi žmonės yra lygūs, verti pagarbos ir meilės, nesvarbu, kaip jie atrodo, kokią tapatybę turi ar su kokiais sunkumais susiduria. Tolerancija prasideda nuo supratimo, kad kiekvienas žmogus yra vertingas toks, koks yra.

Skaityti daugiau

Piešinys “Šviesos ir pagarbos šokis”.
Pavadinimas simbolizuoja harmoningą santykį tarp žmogaus ir aplinkos. Piešinyje šviesa reiškia gėrį, atvirumą ir nuoširdumą, o pagarba – vidinę darną bei supratimą. Šokis čia perteikia judėjimą ir gyvybingumą, tarsi pagarba ir šviesa susilietų į vieną gyvą kūrinį.

Skaityti daugiau

Piešinys “Širdies saulėtekis”.
Pavadinimas simbolizuoja naują pradžią ir šviesą, kylančia iš žmogaus vidaus. Šilta saulės spalvų paletė piešinyje simbolizuoja gerumą, meilę ir viltį, kuri pabunda kiekvieno širdyje kaip saulėtekis po ilgos nakties.

Skaityti daugiau

Piešinys “Pagarbos tiltas”.
Pavadinimas simbolizuoja ryšį tarp žmonių, kurį sukuria pagarba ir supratimas. Skirtingos spalvos piešinyje jungiasi kaip tiltai tarp pasaulių – parodydamos, kad pagarba padeda susitikti net labai skirtingiems žmonėms ir sukurti darną.

Skaityti daugiau

Piešinys “Gerumo banga”.
Piešinyje matoma šviesi, gyvybinga energija, primenanti bangą kuri neša šilumą ir viltį. Pavadinimas simbolizuoja, kaip gerumas sklinda iš vieno žmogaus kitam – tarsi vandens banga paliečianti viską, ką sutinka savo kelyje.

Skaityti daugiau

Aš vaizdavau du jaunus žmones, kurie sėdi vienas priešais kitą traukinyje.
Už lango vaizduoju ramų peizažą – vėjo malūną ir miestelio pastatus. Jie tarsi simbolizuoja judėjimą ir gyvenimo tėkmę. Pasirinkau šaltą, mėlyną foną, kuris primena tylą, susikaupimą ir vidinį pasaulį, o ryškesni kontūrai aplink žmones pabrėžia, kad kiekvienas žodis, tonas ar žvilgsnis nuspalvina mūsų bendravimą. Pagarba čia tampa ne tik elgesiu, bet ir kalbos spalva

Skaityti daugiau

Pagarba prasideda nuo kalbos – nuo švelnaus, nuoširdaus ir gražaus žodžio, kuris gali padaryti pasaulį šviesesnį.
Žodžių galią ir pagarbą kiekvienam žmogui, nepaisant jo išvaizdos ar galimybių yra svarbiausia.

Skaityti daugiau

Aš vaizdavau dvi figūras, apsigaubusias tamsiai žaliu audiniu.
Jų veidai tai kaukės. Už jų vaizdavau šviesos sūkurį, tarsi tai būtų švelnaus ryšio ir supratimo šaltinis. Baltos formos, primenančios rankų ar sparnų judėsį, simbolizuoja tylų prisilietimą, pagalbą ir bendrystę. Pagarba nėra triukšminga. Ji gyvena tyliose akimirkose, kai priimame žmogų tokį, koks jis ir yra, kai kalbame ne žodžiais, o širdimi. Kaukės simbolizuoja unikalumą ir orumą, o tamsus apsiaustas simbolizuoja apsaugą, ramybę ir gilų vidinį pasaulį, kuriame mes visi esame lygūs. Šis paveikslas apie matymą be vertinimo, klausymą be skubėjimo ir kalbėjimą spalvomis, kurios suprantamos be žodžių.

Skaityti daugiau

Mano piešinyje pavaizduota mergaitė su kojos protezu.
Ji žaidžia, šypsosi, šokinėja ir daro viską, ką daro jos benraamžiai. Šiame piešinyje noriu atskleisti, kad būti neįgaliu, nereiškia būti bejėgiu ar kitokiu. Dangų ir vaivorykštę noriu pavaizduoti kaip gražius ir padrąsinančius žodžius,o tamsią ir purviną balą sieju su bjauriais,įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais. Tačiau mergaitės pasitikėjimas savimi ir aplinkinių meilė, bei palaikymas ištaško piktus pasisakymus ir niūri diena tampa saulėta ir ryški kaip vaivorykštė. Taigi, mano piešinys spinduliuoja meile, pagarba, supratimu ir lygybe.

Skaityti daugiau

Piešinio pavadinimas „Žodis“. Atliktas naudojant A4 formato popieriaus lapą, pieštuką ir juodą tušinuką.
Kiekvienas mums pasakytas žodis yra įamžinamas mūsų pasamonėje. Kiekviena numesta replika, šiurkštus ar, kaip tik, paguodžiantis komentaras nelieka nepastebėtas. Žodžiai formuoja asmenybę ir tai, kaip matome save bei pasaulį. Piešinyje vaizduojamas žmogaus siluetas, įsiliejęs ir susitapatinęs su girdima kalba. Norima perteikti žinutė – turime atsakingai ir atsargiai atrinkti žodžius bei į kiekvieną žiūrėti kaip į lygų sau žmogų.

Skaityti daugiau

Kartais žmogus jaučiasi netobulas, negražus, nereikalingas “tobulų” žmonių pasaulyje.
Nesuprastas ir vienišas.

Skaityti daugiau

Kalbėk taip, kad tavo žodžiai taptų gijimo siūlu, o ne įtrūkiu kito širdyje.
Aš vaizdavau lizdą su kiaušiniais, kurie simbolizuoja gyvybę, globą ir saugumą. Paveiksle akcentuoju sudužusį kiaušinį, kuris yra susiūtas raudonu siūlu. Šis akcentas byloja apie pažeidžiamumą ir gijimą, kad kiekvienas žmogus, nepaisant savo žaizdų ar iššūkių, yra vertas švelnumo ir pagarbos. Raudonas siūlas tampa tarsi kalbos ir ryšio simbolis. Mūsų žodžiai gali jungti arba žeisti, gydyti arba atskirti. Pilki atspalviai sukuria tylos, susikaupimo ir pagarbos atmosferą.

Skaityti daugiau

Šiame paveiksle vaizdavau dvi figūras, kurios žvelgia viena į kitą iš arti, tarsi bandydamos susikalbėti be žodžių.
Tarp jų išryškėja rankos, linijos, kurios vaizduoja judesį, ženklą, ryšį. Mano pasirinktos spalvos simbolizuoja skirtingus pasaulius, patirtis ir būsenas, tačiau tarp jų tvyro pagarba ir supratimas. Noriu pasidalinti savo mintimis, kad bendravimas nėra vien tik žodžiai. Kiekvienas žmogus turi savo būdą kalbėti ar tai būtų per garsą, ženklus, ar per žvilgnį ir tylą. Tikroji pagarba gimsta tuomet, kai įsiklausome į kitą, net jei tai ir tyla. Taigi, šis paveikslas simbolizuoja empatiją, kad pagarba prasideda nuo noro suprasti kitus.

Skaityti daugiau

Savo meno darbu noriu parodyti, kaip svarbu „neklijuoti etikečių žmonėms”.
Iki šiol galime išgirsti tokius pasakymus kaip „tai jis gi invalidas“ ar „Jis/Ji kitoks/kitokia“. Tokie žodžiai žeidžia, nes žmogus nėra daiktas, kurį galima apibūdinti viena etikete. Kiekvienas mūsų turi savo istoriją, jausmus ir vertę, kurios nematyti iš išorės. Darbo fone pavaizduota sujungta dėlionė, simbolizuojanti visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus yra svarbi dalis. Ant dėlionės matomi išsireiškimai, tinkami kreipiantis į žmogų su negalia – jie primena pagarbą, supratimą ir empatiją. Šalia esanti mėlyna ranka, klijuojanti etiketę, vaizduoja šaltį ir neteisingą elgesį. Rankos spalva susilieja su fonu, tarsi parodydama, kad toks elgesys užšaldo šilumą, kuri turėtų būti tarp žmonių. Mano darbas primena, kad prieš kalbėdami apie kitus, turime pamatyti žmogų, o ne etiketę.

Skaityti daugiau

Šiame piešinyje pavaizduota, kad kiekvienas žmogus yra ypatingas ir vertingas, nepaisant negalios ar amžiaus.
žodis VILTIS jungia įvairius žmones – judančius vežimėliu, naudojančius ramentus, senjorus ir vaikus. Piešinys primena, kad visuomenėje svarbu parodyti supratimą, palaikymą ir meilę vieni kitiems.

Skaityti daugiau

Savo piešinyje pavaizdavau skulptūras, kurios neturi rankų ar kojų – tarsi priminimą, kad žmogaus
grožis ir vertė nepriklauso nuo to, ką matome išoriškai.
Šios skulptūros stovi muziejuje, o žmonės jas žvelgdami stebisi jų išraiška, ramybe, didybe. Norėjau parodyti, kad net tada, kai trūksta kūno dalių, kūrinys vis tiek išlieka gražus, o jo esmė – ne forma, o dvasia. Taip pat mano darbe skulptūros simbolizuoja žmones su negalia. Kaip muziejaus lankytojai žavisi meno kūriniais, taip ir mes turėtume mokytis pamatyti žmogų pirmiausia kaip asmenybę – ne kaip „neįgalųjį“,
o kaip žmogų su negalia, turintį jausmus, svajones, talentus. Norėjau, kad mano piešinys primintų: pagarba prasideda nuo to, kaip mes žiūrime ir kaip kalbame.

Skaityti daugiau

Vilius mokosi mūsų centre nuo rugsėjo mėnesio, yra pirmakursis.
Nors ir turėdamas iššūkių kasdieniame gyvenime dėl savo sveikatos, Vilius nepaliauja stebinti savo gebėjimais išgirsti, išjausti ir kurti. Viliaus paprašiau užrašyti tai, kas jo manymu, yra netinkami žodžiai, žeidžiantys bet kurį žmogų, ir ypač tą, kuris tiesiog yra kitoks. Šiuos žodžius jis surašė piešinio apačioje. O tinkamus, gerus žodžius, jaunuolis surašė darbo viršuje. Kai piešinys buvo baigtas, Vilius pasakė: “Žinai, bet gerų žodžių vistiek yra daugiau…”. Turbūt daugiau nieko rašyti ir nereikia.

Skaityti daugiau