Naujienos

Kodėl sąmoningas žodžių pasirinkimas būtinas vaikų savivertei? Kalba – tai vienas galingiausių įrankių, formuojančių mūsų požiūrį į save ir kitus. Ji gali kurti atskirtį arba suartinti. Rinkdamiesi pagarbų žodyną, pavyzdžiui, „žmogus su negalia“, mes stipriname lygybę ir kuriame įtraukią aplinką visiems.

Apie šią esminę idėją – kaip sąmoningas žodžių pasirinkimas virsta kasdiene pagarba – kalba ir nacionalinis moksleivių piešinių konkursas „Pagarba – tavo kalbos spalva“. Konkursas, vyksiantis spalio 7 – lapkričio 9 dienomis visoje Lietuvoje, kviečia vaikus ir jaunimą piešiniais atskleisti, kaip jie supranta pagarbą ir kokią galią turi žodžiai. Pagarba nėra vien tema kūriniui – tai kasdienis pasirinkimas, kuris prasideda nuo kalbos.

Apie tai, kaip žodžiai formuoja mūsų požiūrį, kaip vaikai perima kalbos modelius ir kodėl pagarba kitiems neatsiejama nuo pagarbos sau, kalbamės su VšĮ „Vaiko psichologijos centras“ įkūrėja, socialinių mokslų daktare Monika Skeryte-Kazlauskiene ir VšĮ „Pokyčių ambasada“ įkūrėja, Žmonių su negalia teisių stebėjimo komisijos pirmininke prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Klementina Gruzdienė.

Kalbos galia: nuo ribojančių etikečių iki įgalinančio mąstymo

Socialinių mokslų daktarės Monikos Skerytės-Kazlauskienės teigimu, žodžiai tiek suaugusiuosius, tiek vaikus veikia tiesiogiai – vieni gali stabdyti, kiti paskatinti veikti. Mūsų smegenims yra skirtumas, ar sakysime „problema“, „sunkumas“ ar „iššūkis“; „sutrikimas“, „negalia“, „kitoniškumas“ ar „ypatumas“.

Psichologė pabrėžia, kad reikia aiškiai įvesti kontrastą tarp ribojančios ir įgalinančios kalbos. Kadangi savivertė auga kartu su jausmu, kad galiu, svarbu naudoti įgalinančius žodžius, pavyzdžius ir istorijas. Būtent tai padeda ne tik atskirti ribojančius terminus (pvz. „negalia“, kai vartojama kaip etiketė) nuo įgalinančios kalbos, bet ir auginti pasitikinčius, veikiančius, kuriančius jaunus žmones.

Dr. M. Skerytė-Kazlauskienė taip pat atkreipia dėmesį į „etiketės“ poveikį:

„Deja, mes dažnai nesusimąstome, kokį poveikį mūsų vartojamos „etiketės“ daro mums patiems ir kitiems, kurie tai girdi. „Etiketės“ – tai apibūdinimai, kurie prilimpa kaip tos sunkiai nukrapštomos etiketės ant stiklainių. Jos gali būti tiek neigiamos, tiek teigiamos, tačiau abi stabdančios, nes jas sunku pakeisti,“ – sako dr. M. Skerytė-Kazlauskienė.

Pasak VšĮ „Pokyčių ambasados“ įkūrėjos Klementinos Gruzdienės, iš tiesų, kalba ir mąstymas – neatsiejami. Jos motinystės patirtis, auginant sūnų, turintį autizmo spektro sutrikimą, ne kartą leido pajusti, kaip kalba gali kurti atskirtį ir lygiai taip pat – kurti ryšį tarp žmonių.

„Nekaltas pasakymas „man gražu juos vadinti autistukais“ visai nėra nekaltas. Tokiu atveju, mes nebematome vaiko – matome tik jo ypatybę, dar ir sumažiname iki mažybinio, globėjiško termino, kuris neva suteikia švelnumo. Ten, kur susijungia globa, mažumas ir apibendrinimas, dažniausiai nelieka vietos žmogaus visumai ir pagarbai jam,“ – sako K. Gruzdienė.

Kalba atskleidžia: pagarba tikra ar imituojama?

Klementina Gruzdienė pripažįsta, kad nejautrių žodžių išgirsta nuolat. Paklausta, kaip jaučiasi girdėdama nejautrią kalbą viešumoje, pašnekovė teigia, kad ilgainiui susiformavo tam tikra tolerancija.

„Viduje reaguoju, bet dažnai netaisau. Ne visada noriu susidurti su gynybine reakcija ar pasiteisinimais. Vis dėlto, negaliai jautri kalba – tai pirmiausia būdas įvardyti žmogų, remiantis žmogaus teisių modeliu,“ – teigia. K. Gruzdienė, pabrėždama, kad kalba – visuomenės veidrodis.

Moters teigimu, kalba daug pasako apie požiūrį – ji labai aiškiai atskleidžia, koks iš tiesų yra, pavyzdžiui, mokyklos bendruomenės santykis su negalia. „Užtenka kelių frazių, kad taptų aišku, ar įtrauktis yra autentiška, ar tik imituojama,“ – patirtimi dalinasi Klementina.

Kaip pavyzdį K. Gruzdienė prisiminė vieną renginį savivaldybių švietimo skyrių vadovams: „Visai netyčia sukėliau pasipiktinimo bangą paaiškinusi, kodėl žodis „mamytė“ netinkamas kalbant apie negalios kontekstą. Taip, pats žodis gražus, bet, kai kalbame iš galios pozicijos (o ji dažnai tokia ir būna – negalios, švietimo, tėvų, vaikų kontekste), jis įgyja kitą prasmę“.

Pagarba kitiems prasideda nuo pagarbos sau

Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė sako, kad dažnai nepagarba kitam – tai atspindys, kaip žmogus jaučiasi pats su savimi. Mylimi ir mylintys žmonės tiesiog neturi priežasties tyčiotis iš kitų. Tai gali tik tie, kurie jaučiasi nelaimingi, nematomi ir tokiais būdais siekia pripažinimo.

„Jei žmogus jaučiasi menkinamas, nevertinamas, jis linkęs menkinti kitus. Pagarba kitam prasideda nuo pagarbos sau – kai supranti savo vertę, nebereikia jos įrodyti žeminant kitą. Neišeina tyčiotis iš to, kam supranti, kad skauda. Kai vaikas mato, kad šalia yra žmogus, kuriam reikia pagalbos, ir supranta jo situaciją, tyčiotis tiesiog neįmanoma,“ – teigia psichologė.

Vaikai kalba mūsų kalba

Tiek K. Gruzdienė, tiek dr. M. Skerytė-Kazlauskienė sutaria – pavyzdys yra geriausia pamoka.

„Vaikai nesimoko iš pamokymų – jie mokosi iš mūsų elgesio ir kalbos, – sako Klementina. – Jei mokytojas ar tėvai kalba pagarbiai apie negalią, jie kuria kultūrą, kurioje žodžiai gydo, o ne žeidžia. Jei klasėje vaikas su negalia pristatomas kaip „mūsų Benas, mūsų Saulė“, o ne „ypatingasis“, tai keičia visų mąstymą,“ – sako K. Gruzdienė.

Dr. M. Skerytės-Kazlauskienės teigimu, tik būdami pagarbūs patys, rodydami pavyzdį, galime paskatinti kitus keistis. „Svarbu dėl savęs, vaikų ir kitų, esančių šalia, rinktis tokią kalbą, kuri ne stabdo, o įgalina mus veikti, įgalina peržengti savo turimas ar susikurtas ribas, įgalina siekti daugiau nei manome galintys“.

Tai padeda suvokti, kiek daug mes galime pasimokyti iš žmonių, kurie atveria naujas galimybes, – pavyzdžiui, kaip patiriant fizinės, intelekto ar psichosocialinės negalios iššūkius, vis tiek galima mėgautis gyvenimu.

Kalbos pokytis – visuomenės brandos ženklas

Paklausus, ką psichologė patartų tėvams ir mokytojams – nuo ko pradėti, jei nori mokyti vaikus kalbėti pagarbiai apie skirtumus, M.Skerytė–Kazlauskienė pataria, jog pirmiausia reikia patiems suprasti, jog mūsų skirtingumai yra mūsų stiprybė. „Mes apsiribojame savo galvose, savo įsitikinimuose. Kartais atrodo, kad jei žmogus neturi kojos, nemato ar negirdi, negali būti laimingas. Jei yra autistiškas, negali turėti draugų,“ – teigia dr. M. Skerytė-Kazlauskienė.

Tokiu mąstymo būdu, teigia pašnekovė, mes tuos žmones žeidžiame labiau nei juos apriboja mūsų pačių susikurtos ribos ir stereotipai, o ne pati negalia ar gyvenimas.

Klementina Gruzdienė įsitikinusi, kad visuomenės švietimas yra labai svarbus. Jis įtvirtintas ir Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo prieš 15 metų. „Kaip Valstybė esame įsipareigoję aktyviai šviesti visuomenę, todėl tokios iniciatyvos kaip „Laikas keisti plokštelę“ atliepia ir pačios visuomenės poreikį. Žmonės nori žinoti, kaip kalbėti pagarbiai, kaip išvengti netyčinio įžeidimo,“ – sako K. Gruzdienė.

VšĮ „Pokyčių ambasados“ įkūrėja pabrėžia tikinti pokyčiais, bet tik tokiais, kurie kyla iš pastangų, resursų ir nuoseklumo. Nors atrodo, kad požiūris priklauso tik nuo asmeninių nuostatų, iš tiesų, jis formuojasi iš aplinkos – iš to, kas laikoma priimtina ar nepriimtina, iš teigiamų pavyzdžių, lyderystės, nepagarbos netoleravimo.

Konkursas, kviečiantis mokytis pagarbos

Būtent šios pastangos ir nuoseklumas yra įgyvendinami per iniciatyvas, skatinančias pozityvią kalbos kultūrą. Konkursas „Pagarba – tavo kalbos spalva“ tampa praktiniu švietimo pavyzdžiu, atliepiančiu visuomenės poreikį žinoti, kaip kalbėti pagarbiai.

Iki lapkričio 9 d. visų Lietuvos mokyklų mokiniai kviečiami dalyvauti šiame nacionaliniame piešinių konkurse. Konkurso laureatai bus apdovanoti gruodžio 3 d. Prezidentūroje, minint Tarptautinę žmonių su negalia dieną. Registruotis ir darbus teikti kviečiame svetainėje www.keiskplokstele.lt.

Šį straipsnį galite perskaityti ir lengvai suprantama kalba ČIA.