Ar kada nors susimąstėte, kaip dažnai žodžiai, kuriuos tariame, ne tik išreiškia mūsų mintis, bet ir formuoja mūsų vertinimus, nuomonę? Kalba ne tik atspindi mūsų vertybes, nuostatas ir suvokimą apie pasaulį, tačiau taip pat gali tapti raktu, atveriančiu duris į pokyčius.
Demencija nėra viena konkreti liga. Tai yra dažniausiai lėtinės ir progresuojančios smegenų ligos sukeltas sindromas, kuris paveikia mąstymą, elgesį, gebėjimą atlikti kasdienes užduotis ir pasirūpinti savimi. Kiekvienas asmuo, turintis demenciją, šią būklę išgyvena individualiai. Tam, kad žmogus, turintis demencijos sindromą, kuo ilgiau galėtų pasirūpinti savimi ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime, yra būtina jo(s) situaciją matyti iš asmenų su negalia teisių perspektyvos.
Žodis „liliputas“ yra laikomas nepriimtinu kalbant apie žemaūgius žmones. Tai klaidinantis terminas, siejamas su stereotipais ir neigiamomis konotacijomis.
Dauguma asmenų, turinčių negalią, nesureikšmina kasdieniame gyvenime vartojamų žodžių. Todėl galite sakyti „einam pasivaikščioti“ žmogui, judančiam vežimėliu, arba rašyti „ar girdėjai naujienas?“ asmeniui, kuris yra kurčias. Tačiau tokios frazės kaip „aklas kaip kurmis“, „kurčias kaip kelmas“ arba paniekinamas apibūdinimas „kur čia eini, ar tu aklas?“ yra nepriimtinos ir neturėtų būti vartojamos net neformaliame kontekste.
„Invalidas“, „idiotas“, „debilas“, „vargšiukas“, „durnelis“, „kurčnebylys“, „įkalintas vėžimėlyje“, „autistukas“, „neįgaliukas“ ir daug panašių epitetų į savo pusę girdi šiandien šalia mūsų gyvenantis žmogus, turintis negalią. Skaudi ir jautri tema, veriantys širdį žodžiai, kuriuos visi kartu galime pakeisti. Apie tai, kas skaudina labiausiai, kalba autizmo sutrikimą turinti Paulina; kaip turėtume kalbėti, kad neskaudintume vieni kitų, atkreipia dėmesį Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros direktorė Eglė Čaplikienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ atstovė Agnė Bykova ir Žmonių su negalia teisių komisijos atstovė Indrė Širvinskaitė.
Spalio 10 dieną buvo minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena, kurios tikslas – skatinti visuomenės sąmoningumą su psichikos sveikata susijusiomis temomis. Šiame kontekste tampa svarbu atkreipti dėmesį, kaip mes viešai kalbame apie asmenis su negalia.
Tokios frazės kaip „įkalintas vežimėlyje“ ar „prikaustytas prie vežimėlio“ gali atrodyti nekaltai, tačiau jos parodo klaidingą ir diskriminuojantį požiūrį, kuris negalią apibūdina tik kaip apribojimą ar bausmę, o ne kaip žmogaus gyvenimo dalį, kuri reikalauja aplinkos pritaikymo ir aplinkinių supratingumo. Tiesa ta, kad vežimėlis arba rateliai suteikia laisvę judėti ir savarankiškumą.
Šiandien norime priminti apie kalbos svarbą, ypač kai šnekame apie žmones su autizmo spektro sutrikimu. Dažnai naudojama frazė „sirgti autizmu“ yra netiksli, nes autizmas nėra liga. Tai neurologinė būklė, trunkanti visą gyvenimą. Laikas keisti šią plokštelę. Teisinga būtų sakyti „autistiškas žmogus“ arba „asmuo, turintis autizmo spektro sutrikimą“.
Kaip su vaikais kalbėti apie negalią? Kaip nuo mažens ugdyti jų pagarbų požiūrį į asmenis, kurie turi negalią? Kaip švietimo įstaigos ir tėvai gali padėti formuoti jautrią kalbą apie negalią ir kaip vaikai per kalbą gali išmokti gerbti skirtumus? Šia tema kalbamės su disleksijai draugiškos mokyklos „D&D school“ įkūrėja Inga Bajalytė-Petkuvienė, kurios ugdymo įstaigoje mokosi ne tik disleksiją, bet ir autizmo spektro sutrikimą, ir fizinę negalią turintys vaikai.
Visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų stengiasi jautriai kalbėti apie žmones su negalia. Tačiau daugumai pritrūksta žinių, kokie žodžiai yra netinkami ir kuo juos pakeisti. Šią problemą padės spręsti speciali interneto svetainė.
