Negaliai jautri kalba žingsnis po žingsnio įsitvirtina viešojoje erdvėje. Naujausi žiniasklaidos stebėsenos duomenys rodo, kad spalį pirmą kartą negaliai jautrios kalbos žodžiai pastebimai aplenkė frazes, žeminančias ar diskriminuojančias žmones su negalia. Tiesa, lapkritį situacija kiek suprastėjo.
„Įtrauki ir draugiška darbo aplinka žmonėms, turintiems negalią, nėra tik graži idėja – tai būtinybė, jei norime kurti įvairią, įkvepiančią ir palaikančią komandą“, – įsitikinę šio straipsnio pašnekovai – savanorė Sniegė Lavrentjeva ir populiarių Vilniaus barų įkūrėjas, verslininkas Matas Puodžiūnas. Anot jų, šioje solidarumo kelionėje žodžiai turi neįtikėtinų galių: jie gali sukurti palaikymą arba tapti kliūtimi. Taigi – kokie raktai atveria duris į tolerantišką darbo vietą?
Dažnai net nesusimąstome, kad žodžiai, kuriuos vartojame, gali žeisti. Tai dažniausiai kyla ne iš blogos valios, o tiesiog iš nežinojimo. Kalbėdami apie žmones su negalia, kartais naudojame pasenusius terminus, kurie gali skaudinti ar pabrėžti negalią kaip pagrindinį žmogaus bruožą, užgožiant asmenybę.
Kalba mus lydi nuo mažens – per ją susipažįstame su pasauliu, kuriame socialinius ryšius. Tai nematomas tiltas tarp mūsų ir kitų žmonių, atspindintis ne tik mūsų mintis, bet ir požiūrį bei vertybes. Ištartas žodis gali pakylėti, o gali sužeisti. Jis gali padėti kurti pagarbų santykį arba menkinti.
Pasimokyk, pasitikrink, paklausk. Šie trys žingsniai padės išvengti žodžių, žeminančių ar diskriminuojančių asmenis su negalia. Pasimokyti ir pagilinti negaliai jautrios kalbos žinias padės ką tik paskelbta vaizdo pamoka. Pasitikrinti žinias galite tam skirtoje svetainėje keiskplokstele.lt. O jei nežinote, ar jūsų frazė neįskaudins žmogaus su negalia, tiesiog paklauskite jo paties.
Negalia yra žmonių įvairovės dalis. Jos nereikėtų dramatizuoti arba paversti sensacija. Todėl asmenys, turintys negalią, neturėtų būti vaizduojami kaip „įkvepiantys“, „įveikę negalią“ ar turintys „supergalių“ vien dėl to, kad daro kasdienius dalykus (eina į parduotuvę, mokosi, dirba ar kt.). Toks požiūris atspindi itin žemus visuomenės lūkesčius šių žmonių atžvilgiu.
Ar kada nors susimąstėte, kaip dažnai žodžiai, kuriuos tariame, ne tik išreiškia mūsų mintis, bet ir formuoja mūsų vertinimus, nuomonę? Kalba ne tik atspindi mūsų vertybes, nuostatas ir suvokimą apie pasaulį, tačiau taip pat gali tapti raktu, atveriančiu duris į pokyčius.
Demencija nėra viena konkreti liga. Tai yra dažniausiai lėtinės ir progresuojančios smegenų ligos sukeltas sindromas, kuris paveikia mąstymą, elgesį, gebėjimą atlikti kasdienes užduotis ir pasirūpinti savimi. Kiekvienas asmuo, turintis demenciją, šią būklę išgyvena individualiai. Tam, kad žmogus, turintis demencijos sindromą, kuo ilgiau galėtų pasirūpinti savimi ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime, yra būtina jo(s) situaciją matyti iš asmenų su negalia teisių perspektyvos.
Žodis „liliputas“ yra laikomas nepriimtinu kalbant apie žemaūgius žmones. Tai klaidinantis terminas, siejamas su stereotipais ir neigiamomis konotacijomis.
Dauguma asmenų, turinčių negalią, nesureikšmina kasdieniame gyvenime vartojamų žodžių. Todėl galite sakyti „einam pasivaikščioti“ žmogui, judančiam vežimėliu, arba rašyti „ar girdėjai naujienas?“ asmeniui, kuris yra kurčias. Tačiau tokios frazės kaip „aklas kaip kurmis“, „kurčias kaip kelmas“ arba paniekinamas apibūdinimas „kur čia eini, ar tu aklas?“ yra nepriimtinos ir neturėtų būti vartojamos net neformaliame kontekste.
